Į žiemą atėjęs pavasaris

Sustoju. Pritūpiu. Pilkšvų akmenėlių mozaiką perdėlioju į mėlynų tonų, graženį gabaliuką įsidedu į kišenę. Nusišypsau. Atsistoju tiesia nugara ir pirmąjį žingsnį žengiu lėtą... 

Jaučiu, jog šiais metais tai jau tikrai atsigriebsiu! :) Nuo to laiko, kai atvažiavau į šalį, čia nebuvo nei pavasarių, nei vasarų. Kaip du tūkstančiai dešimtaisiais pasibaigė šiltas oras, taip tuos du metus stojo nesibaigiančios žiemos. Ir štai dabar sprogo! Visa savo galia dar nedrąsus, bet daug prižadėjęs pavasaris. Kokia laimė! (šypsausi)

Smagu matyti kaip žmogų keičia gamta. Atsidarius feistūbą beveik visų pasisakymai susiję su pavasario grįžimu :) Visuotinis džiugesys! Esu tikra, kad ir blogeriai apie tai jau rašė/dar rašys. Ir aš rašau, nes man svarbu. Kai pagalvoji, tiek daug amžių praėjo, o mes dar taip stipriai priklausomi nuo gamtos ciklų. Tikriausiai, ryšys neatsiejamas...

Turėjau vieną draugę, kuri kartą sakė: "...ruošiausi egzaminams, galvoje ištisus mėnesius virė mokslas. Kai vieną pietų pertrauką išėjau į lauką ir pamačiau žydinčias gėles - susigraudinau. Per tą bėgimą nė nepastebėjau įsigyvenusio pavasario..." Ir man taip yra buvę. Ir daugeliui taip nutinka. O šiandien aš giliai įkvėpiu ir džiaugiuosi, jog matau/jaučiu kiekvieną pavasario krustelėjimą, padidėjusį centimetrą, pražydusį narcizą, atšilusį laipsnį... Geriu į save tą nepaprastą jausmą ir labai džiaugiuosi, jog ir vėl taip moku.

Su pavasariu!

vasario 26-toji

mm