21 rugpjūčio, 2011

"...kai turėsiu savo namus"

Mėnesio pabaigoje sukaks lygiai 5 metai kai aš esu "nuomininkė" (man patinka asmenininių datų sekimas). Viskas prasidėjo kai palikau Smėlio 1 a ir išvažiavau gyventi į Klaipėdą. Prisimenu pirmas akimirkas savo beveik sugriūri grąsinančiame butelyje. Kraupiai žalių tapetų sienos bylojo kažkada ten gyvenus vaikučių, su taukuotom rankytėm, grindys žiojėjo keleta skylių pelėms (ne, pelių neturėjom, kitko buvo...), o gyvenamojo kambario langas prašėsi verčiau nejudinamas, nes išsilaisins praeiviui ant galvos, nebeišlaikomas išsiklaipusių vyrių. Pagal planą mes ten gyventi turėjom "tik iki kol susirasim ką nors kitką", bet laikas prąsitęsė iki nelogiškai ilgai, beveik ketverių mokslo metų pabaigos, bet čia jau kita istorija.

Nevadinau to buto namais. Tai buvo tiesiog Klaipėdos butas. Žmonės paprastai sako: "einu namo", o aš sakydavau "einu į butą". Jis buvo labai suvargęs, todėl nei savu jį laikiau, nei norėjau jį tokiu padaryti. Ten turėjau minimaliai asmeninių daiktų, ką jau kalbėti apie didesnes investicijas į jį. Net keliolikos litų buvo gaila sulūžusiam maišytuvui (beje, virtuvės kriauklė ilgainiui visai sugedo, tad indus pradėjom plauti vonioje :)) Bet baigiau universitetą, nustojau būti studente ir Klaipėdą su visais buto šešeliais (vis dėl to, ir gerų prisiminimų būta) palikau.

Štai jau metai ir keli mėnesiai nuomininke būnu Londone. Per tą laiką pakeičiau tris gyvenamas vietas. Labiausiai, tiesa, patiko pirmasis mano kambarys. Jis buvo šviesus ir turėjo baltas grindis, kaip iš vienos mano svajonės. Po to buvo kitas, dabar štai trečias, kuriame gyvenu beveik metus. Apmaudu, kai neturi savo asmeninės svetainės pasikviesti draugui, arba pačiame torto lipdymo įkarštyje kažkas tingiai įsispraudžia į dviejų kvadratinių metrų virtuvę išsikepti kokios kiaušinienės, bet iš vis blogiausia dalintis vonia. Su dar keturiais murziais, kurie, rodos, nieko kito neveikia, tik prausiasi ir prausiasi :)

Per tą beveik penkmetį išmokau neprisirišti prie vietos, o kambary turėti tik būtiniausius daiktus (kurgi dėsi visas pagalvėles, kvepiančias žvakes, toršerus, veidrodžius ir kilimėlius, kai teks kraustytis kitur?..). Neinvestuoti į brangią patalynę, indus ar kitus būtinus daiktus, nes vis tiek turėsi palikti išsikrasutydamas. Taip pat tas beveik penkmetis išmokė nesureikšminti aplinkos, kurioje gyveni: nei baldų naujumo/senumo, sienų spalvų/kraupaus nuogumo, vaizdo pro langą. Išugdė "toleranciją ir prisitaikymą", tylią muziką arba išvis jos nebuvimą, nedainavimą duše, nuolatinį paisymą svetimų žmonių aplinkui. O baisiausia - priskretino laikinumo jausmą. Tapau naujų laikų čigone, iki galo neiškraunančia lagamino, nes nežinai, kada gi teks palikti laikinas sienas (dėl pabrangusios nuomos, šeimininko užgaidos, vis labiau nepakenčiamų "namiokų" kvailysčių ar naujo, geresnio darbo, nutolusio nuo namų per dvi valandas).

Sudarius slaptą sutartį su mylimuoju, o ir taip labai išsiilgus "savo vietos", imu ir vis dažniau galvoju apie būsimus namus. Šypt. Tuos tikruosius savo, kur kiekviena plyta - tavo turtas. Žinau, kaip juose bus gera ir kaip kiekvieną kartą po darbų mes norėsim į juos grįžti. Turėsiu didelę raudoną sofą su krūva mano pačios siūtų margų pagalvėlių, didelius langus iki pat žemės, šviesias sienas, nukabinėtas prisiminimais, senovinių toršerų, grindis iš tikrų dažytų lentų, arbatinių plačiabriaunių puodelių rinkinį arbatai, kurios nesuskaičiuojamas rūšis laikysiu išdėliojus virtujėj ant atviros lentynos, ant palangių auginsiu prieskonius, o balkone - ankstyvas žemuoges vazonėliuose. Mylimo kojines slėpsiu lelijom išpieštoje komodoje, o virš lovos miegamajame plauks balti debesys. Turėsiu indaują, kurioje indai nebus išdėlioti parodai, kaip mėgsta lietuviai. Ir knygų lentyną vietoj griausmingos "sekcijos" turėsiu, į kurią reikia viską slėpti. O aš neslėpsiu! Nieko neslėpsiu ir netaupysiu "išeigai". Jei turėsiu porcelianinių lėkščių, tai ir valgysim iš jų gyvendami gyvenimo malonumą savo jaukiuose, meilės pilnuose namuose... 

mm

4 komentarai:

  1. As daznai susimastau,kad taip nemoku...Ir dabar, kai uz menesio su trupuciu laukia persikraustymas, ash jau mastau kiek man visko reikes persivezti :) Zinoma, tas visai nesustabdo ir grizdama is darbo dar parsinesu keleta leksciu: 'i nauja busta' :) Laukiu persikraustymo taip,kad net nezinau su kuo palyginti....Tiesa, gyvendama su kamabariokais/namiokais, labai daznai save tvardydavau pamacius tam tikrus daiktus tai dabar vyrui pasakiau: nusiteik, man vel visko reikes :)
    Nezinau kuris variantas geresnis, ar svajoti apie tai,kad kadanors turesi, ar tureti dabar, nelaukiant kazko...
    Tikiuosi tavo svajones issipildys :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gin, manau, geriau yra gyventi dabar ir turėti dabar, kitaip sakant, man labiau patinka tavo variantas. Tik vat, aš svetimoj vietoj niekaip nepritampu ir neatipalaiduoju iki galo, kaip kad tikruose savo namuose. Be to, gyvenant Londone, labai sunku turėti daugiau vietos, nei vienas mažutis kambarys, kuris mėnesiui kainuoja tiek, kiek, pvz Yorke dviejų aukštų namas su dviem miegamaisiais ir sodu. Esu tikra, kitaip žvelgčiau į nuomojamus namus, jei tai būtų bent jau vieno kambario butas su sava virtuve ir vonia.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Is tiesu, mes irgi turim tik viena kambari, uz tai virtuve, svetaine ir vonia rupinausi minimaliai [visiskai nesirupinti vis tiek negalejau :D], todel viskas, kas sitame name yra, atsirado tik mano deka, nes niekad niekam nieko nereikia [puse metu gyveno net be stalo ir kedziu, ka jau kalbeti apie toki dalyka, kaip saldytuvas, sofa, vonios kilimeliai, muiline ir pan.] Cia turim ir sodeli, kur as net geliu pasisodinau :D O kelsimes i studio flat'a, nors labai norejau bent vieno miegamojo buto, bet kartais gaunasi visai ne taip, kaip planuoji :)Ir pats butas ne tokio stiliaus, koki ash rinkciausi jei galeciau rinktis laisvai :) Tiesiog gavom gera pasiulyma ish pazistamo zmogaus :)
    O nemastot kazkur traukti is sostines? Bristolyje irgi nuoma pakankamai brangi, apskritai cia nekilnojamojo turto kainos didokos, ar ne tik eina paskui Londona [bijau sumaisyti] :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Aš žinok irgi labai mėgstu svajoti apie savo būsimus namus. Dar net labai seniai būdama paauglė vartydavau užsienietiškus žurnalus ir svajodavau apie savo vonią, virtuvę ir paveikslus svetainėj. Dabar kartais pagaunu save perkanti daiktus būsimiems namas. Kubos paveikslas su muzikantais turės kabėt koridoriuj, o paveikslėliai ant portugališkų plytelių - puošti virtuvę. :) Dabar jos jau gal penkis metus guli susuktos į traškantį popierių ir laukia. O paveikslas - neįrėmintas. Bet šiaip ar taip aš labai mėgstu dekoruoti savo erdvę, nors ir laikiną, nuomojamą. Neinvestuoju daug, bet šį bei tą vistiek karts nuo karto įsigyju. Be to galiu plėstis ir į virtuvę ir svetainę su savo idėjom, nes mano namiokės skiria nulį dėmesio interjero detalėms. Visur tik mano niekniekiai. :) Aišku kartais paburba, kad reikia dulkes šluostyti nuo mano akmenėlių ir paveikslėlių, bet bent jau nemeta nieko lauk. :) Net su mano neįrėmintu paveikslu susitaikė. :) O ant savo miegamojo palangės auginu čiobrelius, levandas ir kažkokią naują gėlę, kurią nusipirkau Asdoj savaitgalį. Tikiuosi nenusibaigs kaip visos iki šiol. :) Bet tavo mintys man labai suprantamos. Negaliu vadint namais namo, kuris ne mavo ir neįdėsiu ten savo sielos.

    AtsakytiPanaikinti