20 liepos, 2011

Odė pabėgusiai sužadėtinei

Mėgau su(si)asmeninti Vasarą - apsimesti, kad ji yra mano vienos ir ateina tik pas mane vieną. Kaip visų laikų geriausia draugė ar rūpestinga globėja. (Tegul tai ne vaikiškas egocentrizmas, o tiesiog naivus vaikiškumas, karts nuo karto (vis dar?) sužimbantis/sužibdavęs besiniaukstančioje mano pilnametystėje). Dabar šitai rašydama jaučiuosi truputį banaliai, it klausydamasi kaip kas nors kam nors "dovanoja žvaigždynus" ar "užsako pilnatį romantiškam vakarui".  Šypt. Bet vis dėlto, leisiu sau nesiblaškyti ir toliau svajoti apie savo pabėgusią sužadėtinę - mėgstu ją įasmeninti (gal dar sugrįš...)

Mano svajokliškuose nuklydimuose ji visada tokia pati - skaisti, saulėta, nerūpestinga, šilta, dažniausiai kaime, t o b u l a, gyventi mano vaikystės prisiminimų klode, kur nepaiškinamai gera ir ramu. Jei ją reiktų apibūdinti kaip merginą, neabejotinai sakyčiau, jog Vasara - tai skaistaveidė baltaodė blondinė. Jauna, apie 20-ties. Palaimingos ramios šypsenos, bet žibančių, beveik pašėlusių jaunyste akių. Ji moka būti visokia: ir rafinuota miesto aristokratė, ir nepraustaburnė kaimo mužikė, bet visada natūrali ir nepakartojama. Kaip Jurga iš "Velnio nuotakos"!

Iki šiol mano Birželiai/Liepos/Rugpjūčiai manimi nuoširdžiai rūpinosi, tyliai mylėjo, lepino - tikrai! Net tada, kai pradėjau apsimetinėti, jog turiu svarbesnių dalykų, nei jų daromų stebuklų garbinimas, kai įtikėjau turinti pasikeisti ir tapti rimta suagėle, kai vis labiau ir labiau į juos modavau ranka, jau nebenusilenkdama iki pat žemės padėkoti už jų kurstomą mano sielos gyvybę. Kokia ji nepakartojama! Vasara.

Šiais metais nei Birželis, nei Liepa pas mane neatėjo. Neatsekė taip toli iki Londono. O gal nepakviečiau, gal per daug atšalau ir nebeįsileidau. Dabar liepos dvidešimta, o jos nejausti. Vien lietus, sloga ir žvarbulys. Kaip viskas glaudžiai susiję! Žmogus - gamtos dalis, aš - vasaros vaikas. Neišsiskleidė ji, nesužydėjau ir aš, nors pumpurą jau seniai buvau sukrovusi po depresingų voratinklių raizgalu. "Kokia aš nelaiminga!" - turėčiau kristi kam nors po kojų ir maldauti pagailėjimo. Bet ne, kojos nelinksta, oda nedūsta ir aš dar turiu ašarų paverkti (supraskit - neišverkiau visų)... Net jei ji mane paliko, tikiu, sugrįš, o jei ne, tai aš pati pas ją pareisiu. Gal net savaitgalį, kai su Eligijum važiuosim į salos pietus... Šypt.

mm

1 komentaras:

  1. niekam nesakykit, bet važiuosim į vakarus - vakar Eligijus namo parsivedė pandą sugėdintoją :))

    AtsakytiPanaikinti