"Monika, tik būtinai nupirk džiūvesėlių". Dvi teksto žinutės, vienas balso pranešimas ir neatideliotinas skambutis vos išlindus į ryšio zoną - tokie vat svarbūs džiuvesėliai šiandien buvo. Eligijus gamino pietus. Šypt.
Gimtadienio proga iš savo pasiilgtųjų gavom "Gustavo receptus" (beje, man sukako 24 - jaučiuosi artėjanti prie kritinės ribos, bet čia kitai temai). Pirmas išbandytas patiekalas buvo ryžių kotletai. Labai skaniai Eligijus iškepė. Valgėm atsilošę. Didžiuojuos. Tiek gerų žinių iš mano gyvenimo. Dabar kitos, bet nežinios. Labiau - mintys išsidraikėlės.
Pirmą rytą, po savaitės atostogų namie, važiuodama į darbą, ryjau kartumą. Po to raminau save, kad ši realybė laikina, gal dar metams ar dviems. Tada vėl visokios mintys lindo į rūškaną galvą. Čia aš turiu pinigų nusipirkti bateliams su kaspinėliais, bet neturiu kam jų paskolinti pasipuošti. Turiu pinigų nusipirkti vyšniniam pyragui, bet neturiu ko juo pavaišinti. Gyvenu 20 kartų labiau nei Šiauliai išsivysčiusiame mieste, bet viena. Kita vertus, mokausi savarankiškumo, kovos už save, auginuosi storą odą, jaukinuosi visai nešvelnią realybę ir bandau išsinerti iš tikėjimo pasakomis. Namie "augimo" procesą švelniai stabdytų saugus užnugaris. Todėl jaučiuosi visaip: ir menkaverte materialiste ir stoišku kareivuku, kraunančiu taškus "geresnei savo ateičiai".
Mama seniai pastebėjo: "Imigracijoj jūs gyvenat laikiną gyvenimą". Tiesa. Šitas laikinumo jausmas užgožė norą plėstis. Tenoriu prastumti laiką ir tiek. Nieko kito. Ir niekaip savęs neuždegu. Nerandu ilgalaikės motyvacijos. Galiu prisigalvoti įvairiausių dalykų, veiklų ir užsiėmimų, bet parėjusi iš darbo imu ir suglembu. Belieka tik būti iki kol vėl grįšiu į savo išmintą taką. O gal pavyks prasimindžioti čia.. Ne ži nau. Bet trypčioti vietoj du metai per brangūs. Lyg ištrypčiau juos iš savo sparčiai besibaigiančios jaunystės. Todėl kas geriau: būti su juo ar su jais, išmokti priimti realybę, ar grįžti prie pasakų, turėti atliekamą pinigą ledams ar baimę šildymo sezonui, būti savarankiškai ar už nepaleidžiančio tėčio nugaros, realizuoti save ar savo meilę?..
Išvadų nėra. Nežinau, sakau.
Išvadų nėra. Nežinau, sakau.
Monika, yra labai geras posakis: nera nieko pastovesnio uz laikinuma :) Taigi reikia gyventi ne su mintimi,kad galbut visa tai laikina, nes tada ir nera motyvacijos kazka daryti, nes lauki kol visa tai pasibaigs. Reikia gyventi su mintimi,kad tai galbut visam ir kurtis tai, ka nori cia ir dabar, o jei viena diena grishi i savo isminta taka tai bent zinosi,kad padarei viska. Mirkt ;)
AtsakytiPanaikintiNesutinku. Sutinku, kad svetimam krašte atrodo laikinas gyvenimas, bet ir jame galima gyventi įdomiai.Manau,kad dabar tau užtenka to, ką turi.m
AtsakytiPanaikintiBesibaigiancios jaunystes? :) Dvidesimt ketveriu? :) Taigi cia tik visa ko pradzia. :) O is tiesu yra tik sis momentas, ir nieko daugiau. Kiekviena minute laikina, net ir tada, kai galvojame kad viskas suplanuota, sureguliuota ir pastovu. Galiausiai ivyksta koks nors didelis BUM, o planai subyra. Geriausia, ka galima padaryti tai ismokti gyventi laikinume. Juk is tiesu net nezinome kiek is viso mums duota gyventi ir kas gali nutikti.
AtsakytiPanaikintihttp://vimeo.com/24195442
AtsakytiPanaikinti