be pavadinimo (1 dalis)

Atsiklaupiu ant kelių ir imuosi išmėtytų batų. Pirmiausia atrenku dešiniuosius ir kruopčiai sudėlioju prie sienos. Tada, šalia jų, į paliktus tarpelius, įdedu po kairįjį. Visi juodi, išskyrus tamsiai mėlynus, bet prieblandoje ir šie atrodo niūriai. Septynios poros. Visos klaikiai numintos. Vieni, matyt, Algės, kategoriškai suplyšę - tokius be gailesčio mesčiau lauk, bet kas ją, keistuolę, supaisys, gal neturi pinigų, gal senas plyšenas labai brangina arba, niekad nenuleidžianti galvos, nepastebi į ką rytais kiša pėdas. Akimirką susigundau sunarplioti visus batraiščius, bet pagailėjusi savo neišsenkančio laiko, grįžtu į kambarį nieko neveikti.

Algė - ispanė. Tikrasis jos vardas Alejandra, bet aš, nacionalistiniais sumetimais, labiau ją mėgstu vadinti lietuviškai. Algė... Kūninga, tvirto sudėjimo, darbo nebijanti lietuvaitė. Gimtojo krašto peizaže, cukrinių runkelių horizontuose, veja girtą savo vyrą namo - mažaug toks mano ispanės Algės vaizdas, tik priešingas - ji mažutė ir smulki, tačiau "stuomeningo" charakterio. Ir balsas jos lyg ilgą darbo stažą turinčio kriminalisto - dundantis, žemas, verčiantis krūptelti kiekvienąkart iš burnos išspjovus tradicinį helou hau ar ju. Verta paminėti, kad Algė nėra visiškai "juoda" darbininkė. Nors šiuo metu rytais vienoje kavos parduotuvėje ruošia kavą, po pietų keliauja į prekybcentrį pildyti lentynų, o savaitgaliais stiklines nurinkinėja keliose aludėse, ji ketina studijuoti skulptūrą. Meniška sugniuždyta siela.

Pilkos kambario sienos atrodo it dulkinos. Trečia diena lauke apsiniaukę, bet nelija. Jei būčiau peteliškė, labai tikčiau prie kambario kolorito. Prigludusi prie lubų ar spintos durų imčiau ir susiliečiau su nusitrynusia kambario gyvybe. Vienintelė patalynė motyvuoja gyvenimui - skaisčiai žalia su baltais žirniukais. Vos atvykusi nusipirkau. Sako, spalvos atspindi vidinę būseną. Šiandien pirkčiau pilką.