"Būk gerai, pupyt"

Vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame.

Aš daug daugiau turiu pasakyti, kai man negera, o kai priešingai - tiesiog tylisi. Kodėl taip yra, jūs patys man pasakykit, nes kol kas įtariu tik viena - išliejus neigiamas emocijas pasidaro lengviau, lyg jos būtų kūniškos, turėtų tūrį, o štai gerosios - jos lengvos it kylantis dūmas. Prasižiosi ir išgaruos... 

Stebiu save iš visų pusių ir matosi: na ką, tu, Monika, daugiau bepasakysi... Gyveni tarp kraštutinumų. Bet juk visi taip gyvena? Šuoliukas aukštyn, šuoliukas žemyn... Būna dar ir tarpinė emocinė būsena, kai tarp šuoliukų pakimbi ore, per vidurį, ir jau nebežinai į kurią pusę rodo tavo rodyklė. Aš pakibusi. Kol kas vis dar.

Gera buvo namie, gera ir čia, bet vis dar trūksta esmės. Kodėl negaunu darbo? Nes kreipiuosi ne ten, kur reiktų? Jovita, ar atsimeni, kai kartą kalbėjom apie "viską, kaip turi būti"? Anksčiau reikėdavo daug mažiau laiko, kad reikiami dalykai susidėliotų į reikiamas vietas. Dabar kažin kodėl laikas pratįso. Bet taisyklė tebegalioja, ar ne? Turi galioti. Kita vertus (vis dar svarstant apie darbo negavimą) nesiverčiu kulvesčiais per visą Londono didumą, kad jį gaučiau. Vienodai... (taip nekalbėčiau, jei turėčiau tvirtą tikslą siekti karjeros arba rimtai svarstyčiau čia pasilikti ilgam).

Bet kokiu atveju, vieniems sekasi meilėje, kitiems - visame kame. Mr. E. nenustojo manęs mylėti net man "pakibus". Apmaudu iš jo atimti tai, kuo manyje žavėdavosi anksčiau, bet tai neužtruks. Prižadu.

Kas rytą girdžiu: "Myliu Tave, pupyt, būk gerai...". Tai ir būsiu (kažkada greitai) :)

mm