Mūsų tiek daug. Minios. Ištisos armijos pėsčiųjų centrinėse miesto gatvėse, rūbų parduotuvėse, tvankiuose metro, prie nukainuotų kvepalų, dainuojančių gatvės artistų, greito maisto užkandinėse... Kaip baisu. Nuoširdžiai bijau būti nieku šitam fronte. Jei manęs, beginklės, nenukaus, sunyksiu pati. Duokite man ginklą, sunkesnį, prašau, kad rankas paskaustų jį laikant. Noriu nugalėti priešus, kuriems pasidaviau. Baimę veikti - pirmiausiai. Taikliu šūviu į patį jos branduolį. Kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu, sąžiningai išmokusi taisykles, griežtai save apsprendžiau, jomis remdamais. Šitam gyvenimo etape jos netinka. Reikia, privalu jas laužyti, perlipti save pačią. Man ketvirčio amžiaus krizė - štai kas. Emocinės karuselės: aukštyn, žemyn...
Užteks būti eiliniu - pradžiai siekim seržanto.
Nuoširdžiai,
mad minds
Jau kaip gerai, kad dabar lengvai galiu pakomentuot :)
AtsakytiPanaikintirašau tą patį ką ir vakar mėginau.
Dideliai patinka Tavo pasiryžimas ir nusistatymas tokis!
Jau tos krizės! Kūrybinės, ekonominės, amžiaus, egzistencinės, ...
AtsakytiPanaikintiSakyčiau šviešos, šilumos ir laimės trūkumas greičiau. Arba ne :)
P.S. pradžiai visi siekia generolo. Paskui tik kaktomuša susiduria su realybe ir leidžia kartelę, tai kurgi tas aprašytasis, apdainuotasis, išsvajotasis jaunatviškas maksimalizmas?
Autorius pašalino šį komentarą.
AtsakytiPanaikintimiela Miga,
AtsakytiPanaikintiSutinku su tavimi. "Krizės" atsiranda, kai ima trūkti laimės. Pastaroji, senokai išsiaiškinau, susideda iš dviejų komponentų: išsipildžiusios meilės ir mėgstamos veiklos/savirealizacijos. Jei kuris nors iš komponentų neveikia, gyvenimo "nepatogumas" neišvengiamas.
Maksimalizmas, kaip ir idealizmas atsiranda paauglystėje, tais metais, kai dar nesi priverstas būti savarnakiškas ir gyvenimo ne tiek daug esi matęs. Kai tik išeini į platesnį pasaulį (be užnugario), idealizmą/maksimalizmą pakeičia realizmas. Man tai nepatinka, bet what to do...