Vakarais už durų, it lengva ranka nurengti nešvarūs marškiniai, susmunka dienos nuovargis ir stresas - tyliai iškvepiu rūpestį ir nebekvėpuoju iki rytojaus. Gera - pagalvoju su dideliu ilgesiu ir padėka iš visos širdies. Vaikai pernelyg ilgai neįvertina savo tėvų pastangų. Ir kaip tam menkam ačiū priauginti svorio? Ar kada įmanoma?
Ačiū.
--------
Kuo didesnėje aplinkoje gyvenu, tuo mažiau pastebiu, koks esu menkas žmogus. Ir bemaž nebesijaudinu dėl to. O gal čia taip tik šiandien? Bent jau nebesimaivau. Iš to išaugama, kai sukanka virš 20.
--------
Aš prasimušiu, nesvarbu, ką ir kokios baimės kaustytų. Išmokti plaukti vandenyne sunkiau nei vietiniame ežerelyje, bet tik dėl to, kad skiriasi baimės dydis. Vanduo gi vienodai šlapias, nors nevienodai sūrus.
Labos nakties.
Tėveliams niekada neatsilyginsime, kad ir kaip dėkotume...paguoda yra ta, kad patys turėsime vaiku ir jie mums neatsilygins, nors ir nenorsime, kad atsilygintu....Užburtas ratas. Ar tai laimės ratas? Gal.
AtsakytiPanaikinti"Išmokti plaukti vandenyne sunkiau nei vietiniame ežerelyje, bet tik dėl to, kad skiriasi baimės dydis. Vanduo gi vienodai šlapias, nors nevienodai sūrus."
Šia mintį skolinuos, nes labai dabar man jos reikia.
Ačiū Tau. Ir, labanakt :)