17 rugpjūčio, 2010

Gyvenimo gelsva butaforija

Kartais labai gerai apsimesti.

Pasirodo, net ir pasakų pilies bokštas turi šešėlį. Jau seniau pasakojau, kaip labai džiaugiuosi savo naujais namais, tiksliau, aplinka ir atmosfera juose. Betgi ė. Nusisukus pietų saulei, pajutau vėsų šešėlį. O jis nemenkas ir apima daugiau dalykų, nei maniau.

Toji maloni pora, su kuria gyvenu po vienu stogu, pasirodo, yra visiškai nemaloni. Menko siūlo pakanka, kad jis trūktų ir iš jų savitvardos išsilietų visi baisiausi keiksmai ant šios Žemės. Taip, sulūžo dušas, tada užsikimšo vonia, O jie vis šaukė ir plūdosi... Apsimečiau, kad negirdžiu, nes tai, nuoširdžiai sakau, yra nieko gero.

Subrendo namų ilgesys. Trumputėmis akimirkomis pajaučiu didžiulį apmaudą, jog iki galo neišnaudojau lietuviškos vasaros. Dėl namie likusių žmonių kitas reikalas - su jais bendrauju nenutrūkstamai, bet Kekso (mano šuns) juk niekas neišmokė kalbėti telefonu! Trūksta jo prisiglaudimų vidury nakties patale. Ir pagulėjimo ant žolės. Net gėlyno ravėjimo stinga, kai vakarėjant vėsta, o dangus gražiai sutemsta. O kad lėktuvai skraidintų kiekvieną savaitgalį atgalios... Apsimetu, kad šitas jausmas laikinas.

Ir apskritai, šiąnakt lija, bet apsimeskim, kad yra šitaip:
Labos nakties...

3 komentarai:

  1. Šiąnakt lija ir tavo namučiuos, tad girdėk lietų, garsas toks pat?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ne, lietaus garsas visose šalyse skirtingas...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Man ne-pa-tin-ka, kai sakai "apsimeskim, kad šis jausmas laikinas". Nes jis laikinas. Pažadu. Sakiau, kad apie rugsėjį TAS metas ateis, bet apie spalį pradės trauktis. Su smarkiom liūtim. Nes tada jau turėsi botus ir kartą netyčia išsprūs vakarėjant " Einu namo...". Pamatysi. Ir, žinai, net visai nieko čia tokio :)

    AtsakytiPanaikinti