Mano santykis su menu. Pasiaiškinimas viešai

Praėjusią dieną ŠU dailės galerijoje filmavome parodą. Ant mūsų televizijos kažkodėl pyklelėjęs parodos kuratorius ne itin maloniai su manim bendravo. Kai paklausiau plačiau papasakoti apie Mark Rothko (dailininką, kurio darbai tąkart kabėjo galerijoje), vyriokas sarkastiškai nusivaipė, mestelėdamas komentarą, kad "tai yra pasaulinio garso dailinkas ir kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų jį žinoti". Tada šitą sakinį priėmiau asmeniškai. Įsižeidžiau. Ir tik dabar, žiūrėdama filmą, kaip grafikai piešia ant keramikinių plytelių, supratau kodėl.

Mano šeima nėra ir niekada nebuvo menininkai, bet tiek tėtis, tiek mama turi to gyslelę. Tėtis nuo vaikystės dainavo chore, mama puikiai jaučia spalvas, estetiką, turi skonį menui. Aš ir mano dvi seserys irgi šitai atsinešėm gimdamos. Abi sesės baigė dailės mokyklą, viena ir kita bandė groti, dainuojam, aš irgi vis kokia kūryba užsiimu. Bet nieko iki galo... Nesame nei talentingos dainininkės, nei muzikantės, nei dailininkės ar dar karžkas. Tokios visų galų meistrės su trupučiu pretenzijos į kūrybą, bet nieko didelio ir visiškai aiškaus.

Norėjau studijuoti menus. Galvojau, kad studijos man padės sudaiginti ir išauginti pupą iš to mažo meno grūdo. Kažkodėl užsispyrusi maniau, kad tik studijos ir niekas kitas man atvers duris į kūrybą. Svaisčiojusi apie įvairius dizainus, įstojau į žurnalistiką. Mano laimei ar nelabai, ją pabaigiau, tuo sužlugdydama galimybę perstoti į "menus". Dabar, už antrą balakaurą turėčiau mokėti visą pilną sumą, o visi menininkai, kuriuos tik pažįstu ir su kuriais diskutavau šitą galimybę sakė, kad pinigų suma neverta meno studijų kokybės Lietuvoje. Užsienis dar tolimesnis. Aš neturiu piešimo įgūdžių (nors gal pagrindai yra), mano portfolio per megėjiškas, kad sudominčiau stojimo komisijas. Be to, reiktų viską palikti Lietuvoje (šį kartą ir Eligijų, tikriausiai) ir vėl pradėti viską nuo pradžių...

Štai dėl ko pykau ant taiklų komentarą pasakiusio kuratoriaus. Aš niekad neieškojau alternatyvų, neperskaičiau visų meno albumų, neaplankiau visų meno galerijų - nes visada buvau kvailai užsispyrus galvodama, kad "menas manęs nepriėmė". Reikėjo pakovoti...

Labai puikus pirmadienis

Šiandien sužinojau labai džiugią žinią - rugpjūtį aš ir vėl galiu sau leisti gyventi palei vėją. Tai reiškia, kad paskutinįjį vasaros mėnesį aš gyvensiu maždaug taip, kaip noriu pati. Šypt. Gali pasirodyti, kad esu linkusi į veltėdžiavimą ir visišką nepastovumą darbuose, bet man (juk) jaunystė. Kad jau atsirado proga - tai imu. 

Dar visai neseniai norėjau raštyti, kad gyventi pagal savo norus yra prabanga. Ja gali džiaugtis tik labai gabūs, protingi ir realistiškai galvojantys žmonės. Visiems kitiems paprastiesiems galioja taisyklė: "Ką gauni - tuo turi džiaugtis, nes gali apskritai nieko negauti". Taip ir mano tėvai galvoja. Visi vyresni žmonės taip galvoja. O tie, kurių galvose vis dar plevena lengvutis brizas, sako atvirkščiai - nebijok būti savimi, išdrįsk daryti ir t.t. Tai aš tą vieną rugpjūčio mėnesį vėl bandysiu būti drąsi.

Tadam. :)

Per pertrauką apie dalykus ir gimtadienį

Rašau vogčiomis. Darbe. Turiu pasakyti, kad striukas rašymas žinioms baigia išmušti visas mano spalvotas raidžių mūzas. Net rašydama čia, į savo terapiją, kur anksčiau užsukdavau išsilieti, vis trukčioju. Per tą mėnesį spėjau išmokti nupiepusios pastraipos tekstą tikrinti n kartų ir dabar visai fu, net nebemoku rašyti ne mechaniškai.

Bet štai, šiandien penktadienis ir aš sau leidžiu pagudrauti. Tą, beje, šitoj įstaigoj daro visi. Žinių redaktorei pasakiau, kad esu labai užsiėmusi savais reikalais ir tikrai tikrai labai stipriai negaliu, nors iš visos širdies apgailestauju, prisijungti prie darbo žiniose. Taigi šiandien aš nustoju būti asiliuku ir virstu į savim patenkintą kumelį. Ar kumelę... Arba geriau – ožką.

Tikriausiai mažai belikę tokių dvidešimtpenkiamečių, kurie vis dar taip stipriai būtų įsimylėję vasarą. Kartą šią savaitę buvo mano gimimo diena. Pirmą sykį tokia darbinga ir taip nedaug skirta savo mylimiesiems. Visą dieną dirbau, po to organizavau salsą, tada skubėjau valgyti gimtadienio blynų ir net nespėjus jiems atšalti važiavau namo. Iš bendradarbių gavau žuvelę su žole į akvariumą vietoj gėlių (akvariumo niekada neturėjau, todėl Monikitą – iš anksto pakrikštytą žuvį – priglaudžiau į bendrą žuvinyką žinių redakcijoj).

Vis dėlto, turiu dirbti, visokių protingų žodžių dar reikia prigalvoti. Dar turiu keletą neišsakytų minčių terapijai, todėl grįšiu vėliau kitą kartą (ties 8:85 skamba mano normalus balsas, tik žinių vedėja tekstą suklydo ;))

mm