sthllrrrr*

*garsas, atsirandantis siurbiant paskutiniuosius pienisko kokteilio lasus per siaudeli.

Ar zinote, ka reiskia dirbti viesbucio registratore? Apskritai, dirbti aptarnavimo sferoje? Tai po truputi, kiekviena diena, vis labiau ir labiau imti nekesti zmoniu ir saves. Leisti kerotis netolerancijai ir rasizmui, nekantrumui ir cinizmui. Panaseti i kolege rumune, kurios niekas niekada nemego ir venge. Pradeti nemyleti saves uz suvokta menkuma. Vis dazniau spausti dirbtine sypsena, kai anksciau ji, naturali, lisdavo niekeno neprasoma.

Vis dar gyvenimo pamokos. O anksciau maniau esanti kaip niekas kitas tolerantiska ir tvirta. Jei ir vengdavau zmoniu, tai tik del savo mizantropiskumo, bet ne del to, jog kartais reikia tvardytis nepatampius kokiai poniutei uz plauku ar nepapurcius eilinio seiliaus, nesuprantancio net is penkto karto.

Dabar jau zinau visiskai negincijama tiesa. Geru zmogumi galiu buti tik tada, kai as visiskai laiminga ogi ir viskuo patenkita. Kuo daugiau akmenuku jauciu savo batuose, tuo irzlesne tampu. Chyzus!

Ir tik del vieno nesu tikra irasui baigiantis, kas as sioj situacijoj labiau: ta stikline, is kurios siurbia paskutinius pieno lasus ar tas siurbikas, issiurbiantis dugne pasilikusias (klientu) nuosedas?..

p.s. menedzeriu darbe nebuvo :)

Provincialai arba kaip prieiti kompromisą?

Vidury banguojančios žmonėmis betoninės jūros, stovi pilku megztuku, nežinanti, į kurią pusią pasiduoti. Tai aš. Jis - priešingai. Nors jo megztinis irgi pilkas, bet jis jau žino paskui kuriuos eiti. Bėda viena - nei aš, nei jis vesti kitų negimėm. Mes tik sekti iš paskos mokam. Čia mūsų lygybė. Skirtumas kitas - aš būnu pasyvi, be ambicijos išsinerti iš provincialės būsenos, jis - aktyvus visais savo kūno raumenimis šito vardo iš viso nusikratyti.

Šis miestas - dviejų tipų žmonėms: 1.Dideliems, plačių pečių ir užmojų talentams, gimusiems per ankštoje žemėje. 2.Vargšams nuskriaustiesiems, mažiems ir silpniems. Pirmieji čia važiuoja įgyvendinti savo didelių tikslų ir plačiai kerotis. Antrieji - prisiglausti ir ieškoti paramos, bėgant iš ten, kur kas nors skriaudė. O kas esam mes? Nei vienas iš dviejų kategorijų. Mes - vidurys, simuliantai. Esam arba svetimų svajonių nusižiūrėtojai, arba veidmainiški apsimetėliai, bandantys save įtikinti, kad ten, iš kur pabėgom, mus skriaudė. Man Londonas nei galimybių žemė, nei išsigelbėjimo sala. Jis paprasčiausiai ne man. Jam - siūlas išsinerti iš savo provincialumo. 

Niekada neturėjau didelių ambicijų - tik vieną mažytę - būti nors šiek tiek geresnei, nei esu dabar. Gyvenant namie buvo dvasios užiimti viskuo po truputį: paišyba, papuošaliukais, "vaidyba"... Su Eligijum kitip. Jo ambicija buvo/yra būti už visus geriausiu. Lietuvoj jis gūžėsi į kamuoliuką, čia - vaikšto jau apytiese nugara. Mano ambicija čia džiūsta, jo - kerojasi ir auga. 

Nežinau, kaip prieiti kompromisą. Kaip padaryti, kad Londonas būtų galimybių žeme mums abiems. Arba Lietuva - aukštesnių lubų Eligijui, kad galėtų išsitiesti. Ir jau nekaltinu savęs, kad nesistengiu iš paskutiniųjų. Dabar tik ginu - aš provincialė, Londonas man per didelis. Čia aš išnykstu ir niekam čia manęs nereikia.  Eligijus, tikiu, jaučiasi kitaip. Čia jis auga. Čia jis kalasi į dienos šviesą. Čia jį mato ir priima. Ir dar kartą - Londonas ne man, gal truputį jam, bet tik truputį.

Odė pabėgusiai sužadėtinei

Mėgau su(si)asmeninti Vasarą - apsimesti, kad ji yra mano vienos ir ateina tik pas mane vieną. Kaip visų laikų geriausia draugė ar rūpestinga globėja. (Tegul tai ne vaikiškas egocentrizmas, o tiesiog naivus vaikiškumas, karts nuo karto (vis dar?) sužimbantis/sužibdavęs besiniaukstančioje mano pilnametystėje). Dabar šitai rašydama jaučiuosi truputį banaliai, it klausydamasi kaip kas nors kam nors "dovanoja žvaigždynus" ar "užsako pilnatį romantiškam vakarui".  Šypt. Bet vis dėlto, leisiu sau nesiblaškyti ir toliau svajoti apie savo pabėgusią sužadėtinę - mėgstu ją įasmeninti (gal dar sugrįš...)

Mano svajokliškuose nuklydimuose ji visada tokia pati - skaisti, saulėta, nerūpestinga, šilta, dažniausiai kaime, t o b u l a, gyventi mano vaikystės prisiminimų klode, kur nepaiškinamai gera ir ramu. Jei ją reiktų apibūdinti kaip merginą, neabejotinai sakyčiau, jog Vasara - tai skaistaveidė baltaodė blondinė. Jauna, apie 20-ties. Palaimingos ramios šypsenos, bet žibančių, beveik pašėlusių jaunyste akių. Ji moka būti visokia: ir rafinuota miesto aristokratė, ir nepraustaburnė kaimo mužikė, bet visada natūrali ir nepakartojama. Kaip Jurga iš "Velnio nuotakos"!

Iki šiol mano Birželiai/Liepos/Rugpjūčiai manimi nuoširdžiai rūpinosi, tyliai mylėjo, lepino - tikrai! Net tada, kai pradėjau apsimetinėti, jog turiu svarbesnių dalykų, nei jų daromų stebuklų garbinimas, kai įtikėjau turinti pasikeisti ir tapti rimta suagėle, kai vis labiau ir labiau į juos modavau ranka, jau nebenusilenkdama iki pat žemės padėkoti už jų kurstomą mano sielos gyvybę. Kokia ji nepakartojama! Vasara.

Šiais metais nei Birželis, nei Liepa pas mane neatėjo. Neatsekė taip toli iki Londono. O gal nepakviečiau, gal per daug atšalau ir nebeįsileidau. Dabar liepos dvidešimta, o jos nejausti. Vien lietus, sloga ir žvarbulys. Kaip viskas glaudžiai susiję! Žmogus - gamtos dalis, aš - vasaros vaikas. Neišsiskleidė ji, nesužydėjau ir aš, nors pumpurą jau seniai buvau sukrovusi po depresingų voratinklių raizgalu. "Kokia aš nelaiminga!" - turėčiau kristi kam nors po kojų ir maldauti pagailėjimo. Bet ne, kojos nelinksta, oda nedūsta ir aš dar turiu ašarų paverkti (supraskit - neišverkiau visų)... Net jei ji mane paliko, tikiu, sugrįš, o jei ne, tai aš pati pas ją pareisiu. Gal net savaitgalį, kai su Eligijum važiuosim į salos pietus... Šypt.

mm