Marija paprašė, kad padėčiau parašyti paskaitai tekstą apie laimę. Sutapimas, pastaruoju metu apie ją vis pagalvodavau.
Šita būsena per laiką surambėjo. Kažkaip nutolo nuo suaugusių žmonių ir tapo pernelyg užrietusi nosį - rafinuota, išdidi. O anksčiau juk tokia paprasta buvo! Tik pagalvokit, ką mums reikškė būti laimingais vaikystėje? Kiek laimės suteikdavo mama, grįžtanti iš darbo, o bendra šeimyninė kelionė į Palangą? Žirnių sauja iš močiutės sodo, ledų porcija, animaciniai filmai... Apskritai, šios džiugesio akimirkos tik dar labiau padarydavo mus laimingais, bet iš esmės tokie buvome nuolatos. Nelaimingais būti neturėjome priežasčių. O kaip yra dabar? Ne taip.
Psichologinė literatūra sako, kad suaugusio žmogaus laimė - sudėtinga pasiekti. Kad mes būtumėm laimingi turime išpildyti fiziologinius poreikius, tada - jaustis saugūs, vėliau - būti socialūs (turėti draugų, mylimųjų), po to - didžiuotis, džiaugtis savimi (sulaukti pagarbos iš kitų, turėti gerą reputaciją, pripažinimą) ir galiausiai - aktualizuotis (realizuoti save - daryti tai, kas patinka, ko nori, kas įdomu) (Maslow piramidės principas). Nors vienam laipteliui klibant, "laimės laiptinė" negalima.
Pažįstu daugybę jaunuolių, sergančių depresija. Pati, manau, buvau pasidavusi melancholijai. Ir tokių nelaimėlių yra masiškai daug! Būti nelaimingu - neišvengiama šių laikų kasdienybė - galvoju. Gal reiktų pradėti žeminti per aukštai iškeltas karteles? Vienas žmogus yra sakęs: "Genijais gimsta vienetai, tokiais visi negalime būti. Ir vidutinybe būnat galima būti laimingu". Renkuosi šitą variantą. O jūs?
