Pažiūrėjau "Eat pray love". Gimė dvi mintys: ar realybėje būna žmonių, kurie taip lengvai kuria santykius (su nepažįstamaisiais), kaip J. Roberts herojė? Ar kas nors stengiasi/varginasi (?) keliauti į pasaulio pakraštį susitikti vienąkart matytą žmogų, kuris sugrįžti pakvietė, rodos, tik tarp kitko? Ar apskritai įmanoma įsileisti nepažįstamąjį į savo sielą vos po kelių buitinių sutikimų, šnektelėjimų?.. Artimi/draugiški santykiai su žmonėmis man visada buvo sudėtingas procesas ir tik visai neseniai, būdama čia, šitai suvokiau. Aš tiesiog toks žmogus - teisinuosi - per mažai draugiškas, per mažai šiltas ir malonus. Esu apsijuosus nematomu burbulu, skydu, bet nežinau kam. Ir, rodos, visada taip buvo. Todėl iš paskos seka kita mintis: panašu, kad draugų neturiu ne tik čia, bet ir ten, kur noriu (pas juos) grįžti. Niekada neturėjau.
Kita mintis: iš čia, Londono, durys į kitus pasaulius, rodos, ranka pasiekiamos. Grįžus namo jos nutols ir užsirakins. Noriu namo, bet ir ten, kur už durų...
Tai tiek. Labanaktis.
ash visai neseniai diskutavau su vienu is savo kambarioku, kuris kiekvienai progai pasitaikius bando pasakyti, kaip cia yra blogai ir kaip gerai ten, Lietuvoje...
AtsakytiPanaikintiKai ash pasakiau,kad ash jauciuosi laimingesne cia, pirmas jo klausimas buvo: ar tu turi cia draugu anglu? Kurie tave kvieciasi i svecius ir kuriuos kvietiesi cia? Atsakiau teigiamai, nes tikrai turiu keleta, bet tuo paciu ash norejau jo paklausti: o tu turi draugu Lietuvoje? Bet sitas klausimas taip ir pakibo ore...
Kita vertus, manau gan naivu tiketis, kad cia per metus susikursi toki gyvenima, kuri savo salyje kureisi keliolika metu...