Pasodino ąžuoliuku vidurio vasarą.
Saulės spinduliais glostė juodus žemės įsčius, laistė rasa.
Vėjuose laukėsi, ūkanose rymojo - išaugo beržu.
Augo du metus laibas,
Rudeniais auksu žerėjo, pavasariais žaliais žirginėliais purtės
Visus žavėjo, visų mylimas buvo
Trečius metus virto liepa.
Augo toliau moterim. Kvapni. Išsikerojusi stiebėsi,
Žalių kasų, bitėm pilnų, medumi tįso.
Saldi, visa jauna gyvenimu juokės
Persimainė pušimi.
Dabar suskirdusi, sudžiūvusi, kerpe apaugusi,
Bet dar gyva, dar virs ąžuolu, vėtroms sukilus
Arčiau žemės, arčiau juodžemio, kur pasodino...
Puiku, nes lengva, ir akims einant per žodžius, lyg einant rudenį per spalvotą medžių parką, švelniai. (:
AtsakytiPanaikintivikhtorija