Vidury banguojančios žmonėmis betoninės jūros, stovi pilku megztuku, nežinanti, į kurią pusią pasiduoti. Tai aš. Jis - priešingai. Nors jo megztinis irgi pilkas, bet jis jau žino paskui kuriuos eiti. Bėda viena - nei aš, nei jis vesti kitų negimėm. Mes tik sekti iš paskos mokam. Čia mūsų lygybė. Skirtumas kitas - aš būnu pasyvi, be ambicijos išsinerti iš provincialės būsenos, jis - aktyvus visais savo kūno raumenimis šito vardo iš viso nusikratyti.
Šis miestas - dviejų tipų žmonėms: 1.Dideliems, plačių pečių ir užmojų talentams, gimusiems per ankštoje žemėje. 2.Vargšams nuskriaustiesiems, mažiems ir silpniems. Pirmieji čia važiuoja įgyvendinti savo didelių tikslų ir plačiai kerotis. Antrieji - prisiglausti ir ieškoti paramos, bėgant iš ten, kur kas nors skriaudė. O kas esam mes? Nei vienas iš dviejų kategorijų. Mes - vidurys, simuliantai. Esam arba svetimų svajonių nusižiūrėtojai, arba veidmainiški apsimetėliai, bandantys save įtikinti, kad ten, iš kur pabėgom, mus skriaudė. Man Londonas nei galimybių žemė, nei išsigelbėjimo sala. Jis paprasčiausiai ne man. Jam - siūlas išsinerti iš savo provincialumo.
Niekada neturėjau didelių ambicijų - tik vieną mažytę - būti nors šiek tiek geresnei, nei esu dabar. Gyvenant namie buvo dvasios užiimti viskuo po truputį: paišyba, papuošaliukais, "vaidyba"... Su Eligijum kitip. Jo ambicija buvo/yra būti už visus geriausiu. Lietuvoj jis gūžėsi į kamuoliuką, čia - vaikšto jau apytiese nugara. Mano ambicija čia džiūsta, jo - kerojasi ir auga.
Nežinau, kaip prieiti kompromisą. Kaip padaryti, kad Londonas būtų galimybių žeme mums abiems. Arba Lietuva - aukštesnių lubų Eligijui, kad galėtų išsitiesti. Ir jau nekaltinu savęs, kad nesistengiu iš paskutiniųjų. Dabar tik ginu - aš provincialė, Londonas man per didelis. Čia aš išnykstu ir niekam čia manęs nereikia. Eligijus, tikiu, jaučiasi kitaip. Čia jis auga. Čia jis kalasi į dienos šviesą. Čia jį mato ir priima. Ir dar kartą - Londonas ne man, gal truputį jam, bet tik truputį.
Kai pirma karta apsilankiau Londone,priesh beveik penkmeti, dar ilgai svaisciojau apie si miesta ir keleta metu sapnuose sugrizdavau atgal...Galbut del to,kad puikiai leidom laika, be jokiu rupesciu, be jokio galvos sukimo apie darba, gyvenom puikiam rajone, laive, rytais gerdavom kava ant denio...
AtsakytiPanaikintiDabar...sakau,kad Londonas ne man,kad londonas man per didelis, nors po to nei karto jame taip ir nebuvau :)
Man patinka sutikti tuos pacius zmones, patinka visur eiti pesciomis, patinka buti prisimenamai, kai po kiek laiko apsilankai parduotuveje ir net nereikia sakyti, ka nori pirkti, nes pardaveja ir taip zino :)
Deja, kaip surasti kompromisa jusu atveju, net neisivaizduoju...tikrai...nes dabar atrodo, kad vienas laimingas, o kitas ne...nebent pradeti dziaugtis salia esancio zmogaus laime ir ja uzsikresti?
O kur tu gyveni, Gin? Vis dar Jungtinėj Karalystej?
AtsakytiPanaikintio kompromisą vykdysim tą patį, kokiam aš pasidaviau lygiai prieš metus, tik šį kartą paskui mane važiuos jis. Žiūrėsim, kaip bus, bet esu visiškai įsitikinus, kad Eligijus, grįžęs pas savo geriausius draugus, šeimą ir savą aplinką, apsipras daug greičiau nei aš čia ir be didesnių liūdesių. Jei matysiu,kad jam negerai, kuo iš visos širdies netikiu, galvosim trečią variantą :)