Kai mums buvo septyneri, su Deimante (kaimo kiemo drauge) žaizdavom taksi (supraskit - nuo taško a, iki taško b už atitinkamą jazminų lapų valiutą veždavom ant dviračio bagažinės, vartydavomės ant šieno, statydavom garažus modeliukams, bėgiodavom nubrozdintais keliais ir nesiplovus rankų valgydavom rugštynes.
Kai mums buvo trylika, su Monika (mergaite bendravarde) krizendamos kalbėdavom apie besikeičiančias kūno formas, kurdavom tragikomiškas poemas apie vyrus, tepdavom "ūkiškus" sumuštinius (dviejų pirštų storio duonos riekė, tiek pat sviesto ir dešros - taip macniai, bet kam ten rūpi!) ir juokdamosi iš vyresnių panelių sakydavom, kad jau tikrai niekada nebūsim fifom.
Kai mums buvo aštuoniolika, su Neringa (mergaite iš mokyklos) eidavom į parduotuves ieškoti madingų batų, dūsaudavom apie greit susirebaluojančius plaukus, kalbėdavom apie meiles ir universitetus, į kuriuos stosim.
Kai mums buvo dvidešimtdveji, su Jovita gyvenom bute su skyle grindyse, viena kitai kepdavom kiaušinienę (net jei indus tekdavo plauti vonioj (suprask - neturėjom virtuvėj kriauklės) eidavom į mokomajį teatrą žiūrėti spektaklių, kartais iki visiškų nakties gilumų kalbėdavom apie Audrių ir Eligijų...
Kai man beveik dvidešimtketveri, aš gaminu mišrainę pagal Oliverio receptą, du kartus per savaitę skalbiuosi, kasdieną einu į darbą, karts nuo karto nusilakuoju nagus, perku klasikinio modelio rūbus, feisbuke stebiu kaip mano bendraamžės diskutuoja apie vaikus, o į dienoraštį rašau, kad norėčiau turėti toršerą, kai jau būsiu ištekėjus ir gyvensiu savo namie.
Ar man viskas gerai?
mm
taip, tau viskas gerai :) augi gi :)
AtsakytiPanaikintiNa, bet toršeras gi labai gražus... :D ir viskas čia labai normalu. Visos mes tokios buvom (daugiau mažiau), o dabar ėmėme ir pasikeitėm. ;)
AtsakytiPanaikintiNa, gali visada grįžti prie ūkiškų sumuštinių ir nereiks Oliverio receptų :D Argi norėtum skylės grindyse ir indus plauti vonioj? Gi smagu augt (užaugt), kai pagalvoji. Ir svajones augint :)
AtsakytiPanaikintiVieniems anksciau, kitiems veliau tas namu seimininkes sindromas pasireiskia. O namie begoniju dar nesodini i vazonelius ir skarele susirisus plaukus nevalai langu? Cia sekantis etapas. :)
AtsakytiPanaikintiNežinau, ar kada dings tas apmaudas dėl tokių 4 metų... ir pati norėčiau prisimint daugiau įdomesnės mudviejų veiklos. Dabar (žmonės sako)esu "atsigavus" ir "įdomesnė". Įdomesnė gal būčiau ir tau, ir sau... Kažkoks keistas kone "atsiprašau" gerklėj stovi. Tada tikrai jaučiaus labai nuobodi ir namųšeimininkiška... Tiesa ta, kad mus formuoja šalia esantys žmonės. Šalia buvęs toks jis mane nemenkai slėgė... Tau viskas gerai... ir aš tą patį darau. ir kone tokiu pat tankumu. Tačiau šalia to daug daug šypsaus, apkabinu miegantį jį ir suprantu, kokia esu laiminga. Dabar. Ir ką reiškia mylėt... ir kiek daug energijos duoda jis. Ir kaip gera nesuplovus indų ir neišsiskalbus lėkt kur nors į miestą, parką, mišką, koncertą... Kai diena tampa velniškai ilga. Joje būna namųšeiminiškumo, bet jis turi likt antram plane.
AtsakytiPanaikintiJ.