Buvo laikas, kai priklausiau mizantropų kariuomenei (galimas daiktas, jis dar nepasibaigė). Užsidarydavau savo kambary ir, gailėdamasi savęs, laukdavau kol įvyks stebuklas - kas nors pakvies į purpurinius laukus palakstyti susikibus už rankų. Draugiškai, be išskaičiavimų, tiesiog. Buvo laikas, kai dalyvavau perfekcionistų judėjime (manau, jog taip niekada ir neišstojau iš jo, tik gal savo narystę kiek pristabdžiau beaugant). Po to arba prieš (nesilaikau chronologinės tvarkos šitame pasakojime) visokie romantizmai, kraštutinumai ėmė viršų, kol vieną dieną ėmiau ir pasijutau įsitraukus į "nu ir kas/na ir kam to reikia" sektą. O ji labai plaunanti smegenis. Prieš tai veikęs vieną veiklą po kitos imi ir sustoji. Darai nieką. Galvoji: "gal ir aptingau, bet tai laikina, man reikia pailsėti, o kai jau pailsėsiu, tai tada jau tikrai imsiu veikti" arba "neturiu tam įkvėpimo/laiko" arba arba "aš vis tiek nieko gero nepadarysiu, net jei stengsiuos". Po to kita mintis: "o kam stengtis apskritai?", "o ar ta mano veikla apskritai turi prasmę"... ir t.t. ir panašiai apgailėtinai.
Prasidėjus vasarai, nors ir praskalauta galva, imu atsigauti. O gal vis dėlto imtis to ar ano, net jei tuo ar anuo jau kažkas šiame pasaulyje/šalyje/mieste/rajone/ už sienos užsiima? O gal susitaikyti su mintim, jog negimiau genijum ir tokiu neprivalau būti. Gal tai, ką darau, nors ir labai "pirmapradiškai" vis dėlto kažkam patiks, taip, kaip patiko mano kurti papuošalai, paveiksliukai, mano dainuotos dainos. O gal mes ir gimėm tam, kad veiktumėm kažką, nesvarbu, labiau ar mažiau prasmingo, bet veiktumėm...
mm
Na taip :)
AtsakytiPanaikinti