23 balandžio, 2011

Relief*

Vogciomis, svepluodama ir vis stebedama aplinka, ar nepamatys koks direktorys, rasau is savo darbo vietos. Siandien Londonas dirba vangiai - laukia Velyku. Viesbutis tylus ir niekas neateina. O sita irasa rasau todel, kad siaip sau be veiklos stoveti ant kietu marmuro grindu yra skauda. Plius mano batai turi kieta pada. Yonas, the concierge, mano bendradarbis, sako, kad sitos grindys kenkia moteru vaisingumui. Pirksiu batus su pagalvelem. Ruosiuosi gimdyti tris vaikus. Uz penketo metu taskas

Tesiant rasyma vien del rasymo, vel paminesiu Jona. Jis afrikietis. Turi lietuviskai varda. Paprastai jis man nepatinka (golden boy tipo keturiasdesimtmetis), bet kai nera veiklos, kaip siandien, visai nieko su juo pasikalbeti. Ponas J. mane patikino, jog esu perdaug "tyli ir rimta". Aha. As sitai jau esu girdejusi (is daugumos cia sutiktu zmoniu), bet svetimu gretose nematau reikalo buti kitokia. Ziuriu i save is salies ir stebiuosi, kaip stipriai mano ekstravert- issiverte i intravert-iskuma.

(kita diena. Rašau namie)

Jei atvirai, jaučiu palengvėjimą. Finansinis stabilumas žinant, kad tikrai turėsiu iš ko susimokėti nuomą ir dar liks traukinio bilietui į Braitoną, pamatyti jūrą, ar į Jorką - aplankyti draugę, ramina. Jau net leidžiu sau pradėti galvoti apie grįžimą į normalaus gyvenimo vėžias: darbas/poilsis/kuryba/linksmybės. Nuslūgus pirmųjų savaičių stresui viešbutyje, net imu įsivaizduoti, kaip ten užsiliksiu ilgėliau. Po pusmečio gal net algą pakels. O tai reiškia, kad net persikraustyti į ką nors erdvesnio galėsim. Tada piešiu ant sienos ir kviesiuos jus į svečius.

Šiam kartui tiek - einu ieškoti suknelės - keliauju į pasimatymą :)

*palengvėjimas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą