Do I?

Žiedą su žibučiu ant bevardžio piršto dėviu jau antrus metus. Kaip ir metas vestuvėms... Nemaniau, kad bus taip sudėtinga jas kurti. Jau kuris laikas būnam lyg ir sutarę dėl šventės vizijos (Mr. E. ryškiai man nusileidžia - jis norėtų kuklios vakarienės šeimos rate, o aš, aišku, noriu šventės mergaitiškai, ir kadangi "mergaitėms vestuvės yra labai svarbi šventė", "kompromisas" lieka mano naudai). Bet vis tiek nejaučiu jokio bendrumo. Jausmas, lyg visose tose diskusijose ir galvojimuose, šventės džiugesys kažkur išblėso, o gal kai kurių iš mūsų ir nebuvo uždegęs...Ar liko tik pareiga? Formalumas? Nesukursiu šventės viena. Nemoku viena. 

Ir aš žinau, Jis viską "nurašys" pms'ui ir pyks ant manęs, kam jums viską sakau. Bet su kuo man kalbėtis, jei jam "reikia privatumo" ir "aš galvoju emocijomis".

M.

Motyvacija grožiui

Nors savaitė nesibaigė ir manęs dar laukia dvi dienos viršvalandžių, ėmiau ir pasilepinau iš anksto. Norėčiau turėti jų visą kolekciją, nes spėju, kad pirmajį, kuriuo būnu maloniai nustebinta, sunaudosiu greičiau, nei ateis Kalėdos :) Patinka.

Kai krenta savivertė...

Negalima visų blogų minčių suversti Rudeniui. Jis tam ir ateina, kad vasaros vėjuose išsiplaikstęs protas vėl imtų galvoti. Jei galva pradeda mąstyti giliau (nes daugiau laiko praleidi namie), tada ir prasideda... :/

Aš tingiu. Nesugebu. Niekada niekas nepasikeis. Stumiu laiką. Nekuriu/nepuoselėju tradicijų. Rutina. Rūdys. Rūkai... - šitokios mintys lenda (o Mr. E skaito iš pasalų ir gnybia man į ranką už tokius "paistymus"). Pabėgimas į Laplandiją nieko nepakeistų. Šitą žino ir Vykinta.

Dabar didžiausias mano malonumas bebūna maisto gaminimas. Bet šiaip tai aš gaminti nemėgstu.

Spalio 17-oji. Penkmetis.

mm