Mes, merginos, turim nepaprastą gebėjimą jausti tūkstantį plius vieną emociją, kai tuo tarpu dažnas vyras jų iš viso jaučia dvi. Nu gal septynias ar kokias penkias. Tebūnie. Ir tai yra labai gražu! Ne vyrai bejausmiai yra gražu, o moterys - natūraliai ar per daug emocionalios.
Mano Mr E. kaltę verčia hormonams, kiti gal mini Venerą, žvaigždžių ir planetų išsidėstymus, prigimtį - ką tik norit, bet vis tiek tai yra ža-vu ir anokia čia kaltė. Aš asmeniškai labai mėgstu savo sprogsančius emocijų konfeti, Eligijui gal kiek sunkiau, bet be emocijų aš greičiausiai nemokėčiau gyventi. Žinoma, labiau myliu teigiamus pliūpsnius, bet ir be neigiamų neapseičiau. Visame kame reikalinga pusiausvyra, o šaltos emocinės tiesės tegul lieka bejausmiams..
Pasiilgstu savo šešioliktųjų metų. Apskritai, savo paauglystės. Tada mano emocinis bagažas buvo pilnas kokaino. Galėdavau tiesiog iš savęs būti euforijoje ir ne minutei ar dviem, o ištisomis savaitėmis! Galėdavau juoktis pusvalandį nukritusi ant žemės arba verkti visą naktį, jog iš ryto neberodydavo akys. Visame kame mokėdavau jausti tyrą grožį, gebėjau aiškiai atskirti susižavėjimo, meilės, jaudulio spalvas. Ir aš nekalbu apie jausmus žmonėms. Man emocijas galėdavo sukelti bet kas. Ne, jos tiesiog buvo mano kūno dalis.
Šiandien klausiausi labai aistringai kalbančią moterį, gal kokių aštuoniasdešimties virš. Ji kalbėjo apie gyvenimą. Seniai kada girdėjau ką nors panašaus. Nebent spektaklyje... O toji ponia kalbėjo be pasiruošimo, iš savęs, apie savo patirtus potyrius. Dieve, kaip gražiai, kaip iškalbingai ir skambiai. Noriu ir aš. Reikia ir man. Trūksta ir man... Apie trisdešimtuosius gyvenimo metus emocijos rimsta. Savaiminio kokaino lagaminėlis beveik ištuštėjo, todėl belieka laukti kas mėnesį sprogstančių emocijų konfeti.
mm
