Kaip būti laimingam. Spalį.

Niekada nenorėjau būti didelė. Kažkuriuo momentu sugalvojau, kad suaugusi pamiršiu, kaip jausti natūralų džiugesį ir savaiminį pozityvą. Lyg tai būtų kažkas, kas "pasibaigia galioti", suėjus tam tikram metų skaičiui. Greičiausiai stebėjau suaugėlius, lyginausi su jais ir ilgainiui supratau, kad mano vaikiška laimė yra daug didesnė, daug stipresnė, nei jų. Buvau protingas vaikas. Nemokėjau matematikos, bet emocijas ir jausmus išmaniau puikiai. Šypt.

Ir tada aš užaugau, o kartu ir mano atsakomybės, rūpesčiai bei darbai. Pradėjau mokytis "neišsiskirti iš minios", "paisyti visuomenės standartų" pamokų, nes taip buvo priimta. Ėmiau save lyginti su kitais ir tai buvo pirmasis žingsnis į savaiminės laimės deficitą. Bet ne tik tai kurstė suaugėliškas melancholijas.

Užaugusi (greičiausiai tai nutiko kartu su universiteto baigimu) pamiršau svajoti, nustojau laikytis tradicijų, mano gyvenime viskas susiniveliavo. Nebeliko išeiginės suknelės, kurią rengdavausi tik į svečius, dingo ryškus skirtumas tarp savaitės ir savaitgalio, aš nebelankiau jokių popamokinių būrelių ir apskritai, kažkodėl atsisakiau tiek daug smagių dalykų, kurie mane darė laimingą. Kodėl? Nežinau. Staiga dėl nieko nebereikėjo stengtis. Trūko prasmės, tikslo, noro ir TAI darė mane nelaimingą. 

Šiandien yra spalio aštuoniolikta ir aš jaučiu, kad įprastinė rudens melancholija man nekimba. Nežinau, kiek ilgai tai truks, bet kol tai vyksta, noriu pasidalinti savo rudeninės laimės taisyklėm:

* valgyti tai, ką valgei vaikystėje: daug košių, sezoninių vaisių ir daržovių. Tada liepė mama, o dabar reikia rinktis pačiam. Saldumynai tebūnie lieka savaitgaliams ir ypatingoms progoms. Nepiknaudžiauti miltiniais patiekalais (blyneliai būdavo juk tik savaitgaliais).
* būti fiziškai aktyviam. Po darbo nesiūlau bėkti į lauką žaisti gaudynių, kvadrato, karo, lenktyvių ar futbolo... Pradžiai užteks jogos ar rudeninės talkos pas mamą/močiutę.
* būti gryname ore (išeiti pasivaikščioti po parką ar rajoną). Tegul darganotas oras negąsdina. Svarbiausia - šiltai apsirengti. Taip, kaip rengdavo mama. Šiltos kelnės, kojinės ir megztukas. 

* keisti savo požiūrį. Pasaulis nepasikeis. Keistis lieka pačiam.
* su niekuo nesilyginti. Esi toks, koks esi. Svarbiausia būti pačiu geriausiu savimi. Ir to pakanka.
* taupyti svajonių pirkiniui. Taip, mes uždirbam ir galim dalykus nusipirkti bet kada. Tačiau laukimas ir svajojimas daiktui suteikia stebuklingų galių.

* pastebėti grožį ir gėrį. Užfiksuoti. Sugerti į save. Po to dalintis.

* nekreipti dėmesio į piktą kolegą, neapkalbėti, nepykti. Geriau svajoti apie savo svajonių pirkinį :)

* daugiau daryti tai, ką mėgai daryti vaikystėje
* pasidaryti "Džiaugsmingo rudens" kalendorių. Tokį, kokį vaikystėje darydavome vasarai.
* Dažniau bendrauti su šeima, mylimaisiais ir draugais

Helsinkis

Cukriniai

Kopūstėliai

Gatvės platumas. Stokholmas

mm

Prisimenant medaus savaitę

Nesiskundžiu. Šis ruduo savo puikumu beveik neatsilieka nuo praeito. Toks draugiškas ir glotnus. Kaip katinas, leidžiantis save paaimti ant kelių, toks beveik prijaukintas, beveik norintis murkti. 

Negalvoju apie vasarą. Net keista, paprastai spalį imdavo lįsti ilgesys, o dabar nelenda. Kas čia man pasidarė? Net skriuzdeliukai ant nugaros tingi, kai žiūriu į praėjusios liepos nuotraukas. Matyt, tą neparastą vasaros gerumą kažkaip pavyko suguldyti į uogienės stiklainėlį ir užkoncervuoti. Nesuprantu...

O čia mažas vasaros prisiminimas. Medaus savaitė Kretoje, apie kurią taip ir nepapasakojau. Ir nepasakosiu. Tegul nuotraukos pasakoja pačios.

Žavusis Chanios uostas

Hi five

Dailios gatvelės, kurios net iš nuotraukų kvepia tvankia drėgme, užsilaikiusiu oru ir katinu.

Ir kodėl aš vis dar užuodžiu tą graikišką kvapą? :))

Tinginės

vazonai

:)

Kelias į vakarus

Avelės

Laisvė 

Žydėjimas

Laisvė 2

Mano vyras

Ožkos. Ne mano.

Didybė

Trys kilometrai. Devyni. Šešiolika...

Aukštyn

Žemyn

Ar gali taip būti, kad mano vidinis namisėda evoliucionavo į didį keliautoją pėsčiomis

Sluoksniai

Kol kas palyginti turiu tik du šiltuosius kraštus. Graikija: 01, Italija: 02.

mm

Pats sunkiausias gyvenime dalykas

Yra keisti savo gyvenimą.

Gavus naują pavardę many užgimė noras keisti ir tam tikrus savo įpročius. Pavyzdžiui, valgymo. Ne šiaip sau, o dėl sveikatos ir sveiko kūno ateities iššūkiams. Pagal planą turėjau nevartoti cukraus, pieno produktų, miltų, į kasdienį meniu turėjau įtraukti bent vieną žalią kokteilį, probiotikų dozę, žolelių arbatos, košes pusryčiams ir žuvų taukų šaukštą. Bet! Nemaniau, kad aš tokia nevalinga :(

Iš dalies mano planas vyksta, bet beveik nelabai. Pagal tvarkaraštį gyventi būtų į naudą, bet nemoku prie jo priprasti ir tai yra pagrindinė problema, neleidžianti pajudėti iš klupčiojimo vietoje. Štai mano tėtis jau 12 metų laikosi tos pačios rutinos ir aš nesuvokiu, kaip taip galima, BET gal ir man taip kada nors pavyks, kai aš būsiu vyru...

O kol kas, kiekvieną savaitgalį sulaužau cukraus nevalgymo taisyklę ir tada man skauda pilvą, kasdieniam žaliam kokteiliui dažnai neturiu žolių, o per pietus greičiausiai suvalgau ko nors netinkamo, apie ką net nežinau, nes valgau mokyklos valgykloj (o juk reikėtų tik truputį anksčiau atsikelti ir pasigaminti pietus namie). Bijau, kad mano dieta niekas nebetiki. O tėtis iš viso skeptiškas. Sako, kad aš prisigalvoju dalykų! Bet juk neprisigalvojau, kad man cukrinis diabetas ar 6ienligė, nes nejaučiu šių ligų simptomų. O štai pilvas dažnai apie save primena. Tai gal aš nemeluoju. Ir mano žarnynas neapsimeta. Ir va, dar skaičiau, kad žmonės dažniausiai turi nuojautą, kas yra su jais blogai. Mano nuojauta sako, kad mano žarnynas pralaidus, ten gyvena per daug negerų bakterijų ir aš gerai neįsisavinu maisto medžiagų. 

be pabaigos.

mm.