16 sausio, 2015

Bendraminčiai

Su dideliu pasigerėjimu ir pačiom šilčiausiom emocijom skaitau istorijas apie draugystę. Moterys dalinasi savo paprastais gyvenimais, pilnais nepaprastų akimirkų su draugėm, o aš skaitau ir šypsausi. Lobiai. Žmogus ir yra tam, kad draugautų, kurtų ir puoselėtų santykius, rūpintusi kitais, dalintųsi...

Gyvenime esu pakankamai susikausčiusi. Turiu nuplėšti daugybę svogūno sluoksnių, kol įsileidžiu naują žmogų į savo gyvenimą. Kodėl? Nežinau. Ir man tai trukdo. Gal neišmokau prisitaikyti? O gal dar niekad nesutikau bendraminčių, panašių į save? O gal negalima turėti visų geriausių pasaulio dalykų vienu metu? Dabar, kaip ponas E. jau antrą savaitę gyvena Klaipėdoje, mergaitiškų draugių puodeliui arbatos ar kelionei į kalnus trūksta kaip niekada.

O gal aš ateivis?

mm

5 komentarai:

  1. Beskaitant pirmąją pastraipą pagalvojau, koks žmogus būtų, jei visiškai su niekuo nebendrautų, bijotų į akis žiūrėti, kažkam padėti, rūpintis ir panašiai... Brr, net šiurpas nukrėtė. Visi mes susiję, visi esame surišti neįžiūrimomis gijomis...:)

    Ateivis ar ne, bet man patikti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nepasakyčiau, kad ir man lengvai sektųsi naujus draugus susirast.. sunku sutikt tokį, kuriam nepabostų tavo įvardintų "svogūno sluoksnių" plėšyt. Bet karts nuo karto ima ir pasiseka :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rosita, apskritai, dideliems žmonėms tikros draugystės ištinka rečiau, nei mažiems, bet dėl to jų dar labiau norisi :) Ypač tada, kai seni draugai "išauga".

      Panaikinti
    2. Bet žinot ką, mes visos esam bendramintės - rašom blogus, skaitom viena kitos blogus, panašiai galvojam. Būtų smagu vieną dieną susitikti! ;)

      Panaikinti