Pastarosiomis dienomis jaučiuosi susirinkusi į visumą (prieš tai dužau į daugybę bukų šukių, kaip keramikinės, storabriaunės vazos dūžta, pastatytos dulkėti lentynose). Galimas daiktas, jausmas laikinas, bet nors tiek.
Ar kam pažįstamas jausmas, kai reikia (jauti tai visu savo kūnu) žinoti/daryti/suprasti Viską. Šita būsena dažnesnė paauglystės laikotarpiu ir tokiu atveju, jei esi visiškas idealistas pasimetėlis (pasaulyje). Nežinau, kas nutiko man, bet variantai viso labo du: arba paaugau arba man jau labiau nusispjaut, nei anksčiau.
Nebesigraužiu, jei nežinau vieno ar kito dalyko, nebekaltinu savęs siaurabukiškumu, kažkaip net kompleksų mažiau turiu šią akimirką. Kaip žavu. Ir saulė kaitriai šviečia. Taip, tai laikinas jaumas, bet nors tiek... :)
Pasiilgstu labai: "saulė kaitriai šviečia"...
AtsakytiPanaikinti