Jausmas iš didžiojo L grįžus į mažąjį š kol kas man neaiškus. Iš pradžiu buvo ramu ir sava, po to jau truputį neberamu, dar vėliau - nejauku nerandant sau vietos, o dabar į galvą pradeda lįsti egzistencinės-adaptacinės mintys, kai apskritai nebežinai kam šioj žemėj esi reikalingas. No panic! Mano mintys pozityvios ir gražios :)
Tikėjausi, kad taip bus, tik neįsivaizdavau, kiek laiko praeis, kada, apimta pirminio nusivylimo gimtuoju miestu, pradėsiu norėti grįžti atgal. Ir žinot ką? Grįžti nenoriu. Matau Londone likusių draugų nuotraukas ir vis bandau suprasti, ką aš jaučiu. Nežinau, kaip tas jausmas vadinasi! Tikrai. Gal "...ir aš ten buvau" arba "mhm, šitą mačiau ir tą veikiau", bet jokių "ak, kaip ten gražu ir gera!" ar "oh vaikyti, kaip vėl taip norėčiau" nėra. Pačiai keista. Nenoriu į Londoną, nors čia nėra geriau geriau. Bet ir ten nebuvo.
Dabar apie tą miestą galvoju kaip apie laimo vaisių - žinau, kad toks auga, esu ragavusi, skaniai tinka Mojito, net buvau kartą pamėgusi, bet vėl kišti į burną nesinori. Tas nepatogus rūgštumo jausmas pradžioje, o ir skrandį po to ima mausti, jei per daug prisivalgau...
Man labai reikia veiklos ir kuo greičiau. Bet dievaži, kaip baisu ta žurnalistika, kaip stipriai jos nenoriu! Imtis "kažko savo" dar baisiau. Bet dar kažką nuveikti prieš tampant namų šeimininke noriu labiausiai už viską.
Ech... Adaptacija.
