Praėjusią dieną skaičiau "tas pat per tą patį" tipo interviu su Norvegijos imigrantais: "pradžioje manėm, pagyvensim pora metų, bet praėjo treti, ketvirti, o dabar ir vaikų susilaukem...". Ir Mr. E. taip galvoja. Sakė: "Kuo toliau, tuo sunkiau bus iškeliauti". O aš užsimerkiu, užsikemšu ausis, ir sukiodama galvą į šonus, spiegiu iš visos gerklės užsičiaupus: Mums taip nebus (!), nors visiems taip dažniausiai nutinka. Mums taip nebus.
Nusiraminau. Viskas slūgsta. Aštrūs akmenėliai bateliuose dyla ir aš jau pripratau prie minamos nuospaudos skausmo. Vadinasi, prie visko galima prisitaikyti. Prisitaikysim ir ten, grįžę.
Laukiu gyvenimą pradėti iš naujo. Kaip spirgas karštoj keptuvėj. Ir žinau, kad bus brandžiau, nes gavau patirties...Vėl atšildysiu įšalusius santykius, vėl būsiu savim, vėl savo vietoj.
Ačiū. Einu į darbą.
