Konditeris (1)

Laukėme septyniese. Dvi apkūnokos moterys patogiai sedėjo ant mažyčių vaikiškų kėdučių ir tarpusavy  plepėjosi,  trečioji, plonesnė už mergaitišką dviratuką, beveik įbedusi nosį į sieną, tyrinėjo žalsvai gelėtų tapetų linijas, labai aukštas vyras pūtinėjo ant veido vis krentančių juodų plaukų sruogą, o kiti du, įkritę į samanų sofutę, rodos, darniai meditavo. Nauja buvau tik aš. Visi kiti čia lankėsi jau trečią, penktą ar penkioliktą kartą ir tai buvo matyti, nors šių žmonių visiškai nepažinojau. Pakalbinti irgi nedrįsau. Mažyčių pašnekesių bijau, kaip didelių vapsvų. Stovėjau šalia lango ir, nenorėdama išduoti savo nejaukumo, žvilgsnį vedžiojau po laukiamąjį.

Galėjai užuosti kažką kvepiant. Ne pakalnutes ir tikrai ne žibutes, bet kaži ką labai panašaus į pavasarį. Paprastai tokiose įstaigose nekvepia. Visus kvapus užgožia vaistų aromatai ir slogios emocijos. O čia net sienos buvo su nuotaika - žydinčios dideliais žaliais žiedais. Laukiamojo baldai irgi buvo netradiciški: trivietė samaninio velveto sofa, raižytomis kojelėmis, žavios mažos kėdutės, su išsišiepusių gyvūnų galvelėmis vietoj atlošų, rožinis krėslas, panašus į princesės ir didelė balta knygų lentyna iki pat lubų. Keistai malonią atmosferą kurstė per didelius langus šviečianti saulė ir nemokamos kakavos padėkliukas ant palangės, kuris, vis pagaudamas šviesos spindulį, į mane mėtėsi saulės zuikiais.

 -Ponia Zoja Tofifi - prabilo baltas chalatas pro plačiai atvertas gydytojo kabineto duris. Apakinta saulės blyksnio, sklindančio iš už jo nugaros, negalėjau tiksliai įžiūrėti, kas kalba. Akivaizdu, gydytojas, bet jo balsas skambėjo pernelyg berniukiškai. Atsistojusi viena iš apkūnių ponių šyptelėjo savo draugei ir, valiūkiškai pamojavusi likusiems laukiantiesiems, džiaugsmingai nustriksėjo vidun.
- Atleiskite, aš čia pirmą kartą - tariau šalia sedintiems medituotojams - ar tas jaunuolis, pakvietęs ponią Tofifi į kabinetą - gydytojas?
Net neprasimerkęs, bet užtat plačiai išsišiepęs vyriokas papurtė galvą: - Ne, čia jo asistentas Luji. Nesijaudinkite, gydytojas - tikras savo srities profesionalas. Pirmą kartą apsilankius gal kiek ir keistoka, bet priprasite, viskas bus gerai - mirktelėjo.
Nesijaudinau, man tik truputį buvo neramu. Užvertusi galvą į lubas atsidusau. Žalsvos cukraus vatos debesėliai vis dar ramiai plaukiojo palube, karts nuo karto atsitrenktami viens į kitą, o pro juos matėsi popiečio žvaigždės. - "Greičiausiai gydytojas bus baigęs konditerijos mokslus" - pagalvojau.