sthllrrrr*

*garsas, atsirandantis siurbiant paskutiniuosius pienisko kokteilio lasus per siaudeli.

Ar zinote, ka reiskia dirbti viesbucio registratore? Apskritai, dirbti aptarnavimo sferoje? Tai po truputi, kiekviena diena, vis labiau ir labiau imti nekesti zmoniu ir saves. Leisti kerotis netolerancijai ir rasizmui, nekantrumui ir cinizmui. Panaseti i kolege rumune, kurios niekas niekada nemego ir venge. Pradeti nemyleti saves uz suvokta menkuma. Vis dazniau spausti dirbtine sypsena, kai anksciau ji, naturali, lisdavo niekeno neprasoma.

Vis dar gyvenimo pamokos. O anksciau maniau esanti kaip niekas kitas tolerantiska ir tvirta. Jei ir vengdavau zmoniu, tai tik del savo mizantropiskumo, bet ne del to, jog kartais reikia tvardytis nepatampius kokiai poniutei uz plauku ar nepapurcius eilinio seiliaus, nesuprantancio net is penkto karto.

Dabar jau zinau visiskai negincijama tiesa. Geru zmogumi galiu buti tik tada, kai as visiskai laiminga ogi ir viskuo patenkita. Kuo daugiau akmenuku jauciu savo batuose, tuo irzlesne tampu. Chyzus!

Ir tik del vieno nesu tikra irasui baigiantis, kas as sioj situacijoj labiau: ta stikline, is kurios siurbia paskutinius pieno lasus ar tas siurbikas, issiurbiantis dugne pasilikusias (klientu) nuosedas?..

p.s. menedzeriu darbe nebuvo :)

Provincialai arba kaip prieiti kompromisą?

Vidury banguojančios žmonėmis betoninės jūros, stovi pilku megztuku, nežinanti, į kurią pusią pasiduoti. Tai aš. Jis - priešingai. Nors jo megztinis irgi pilkas, bet jis jau žino paskui kuriuos eiti. Bėda viena - nei aš, nei jis vesti kitų negimėm. Mes tik sekti iš paskos mokam. Čia mūsų lygybė. Skirtumas kitas - aš būnu pasyvi, be ambicijos išsinerti iš provincialės būsenos, jis - aktyvus visais savo kūno raumenimis šito vardo iš viso nusikratyti.

Šis miestas - dviejų tipų žmonėms: 1.Dideliems, plačių pečių ir užmojų talentams, gimusiems per ankštoje žemėje. 2.Vargšams nuskriaustiesiems, mažiems ir silpniems. Pirmieji čia važiuoja įgyvendinti savo didelių tikslų ir plačiai kerotis. Antrieji - prisiglausti ir ieškoti paramos, bėgant iš ten, kur kas nors skriaudė. O kas esam mes? Nei vienas iš dviejų kategorijų. Mes - vidurys, simuliantai. Esam arba svetimų svajonių nusižiūrėtojai, arba veidmainiški apsimetėliai, bandantys save įtikinti, kad ten, iš kur pabėgom, mus skriaudė. Man Londonas nei galimybių žemė, nei išsigelbėjimo sala. Jis paprasčiausiai ne man. Jam - siūlas išsinerti iš savo provincialumo. 

Niekada neturėjau didelių ambicijų - tik vieną mažytę - būti nors šiek tiek geresnei, nei esu dabar. Gyvenant namie buvo dvasios užiimti viskuo po truputį: paišyba, papuošaliukais, "vaidyba"... Su Eligijum kitip. Jo ambicija buvo/yra būti už visus geriausiu. Lietuvoj jis gūžėsi į kamuoliuką, čia - vaikšto jau apytiese nugara. Mano ambicija čia džiūsta, jo - kerojasi ir auga. 

Nežinau, kaip prieiti kompromisą. Kaip padaryti, kad Londonas būtų galimybių žeme mums abiems. Arba Lietuva - aukštesnių lubų Eligijui, kad galėtų išsitiesti. Ir jau nekaltinu savęs, kad nesistengiu iš paskutiniųjų. Dabar tik ginu - aš provincialė, Londonas man per didelis. Čia aš išnykstu ir niekam čia manęs nereikia.  Eligijus, tikiu, jaučiasi kitaip. Čia jis auga. Čia jis kalasi į dienos šviesą. Čia jį mato ir priima. Ir dar kartą - Londonas ne man, gal truputį jam, bet tik truputį.

Odė pabėgusiai sužadėtinei

Mėgau su(si)asmeninti Vasarą - apsimesti, kad ji yra mano vienos ir ateina tik pas mane vieną. Kaip visų laikų geriausia draugė ar rūpestinga globėja. (Tegul tai ne vaikiškas egocentrizmas, o tiesiog naivus vaikiškumas, karts nuo karto (vis dar?) sužimbantis/sužibdavęs besiniaukstančioje mano pilnametystėje). Dabar šitai rašydama jaučiuosi truputį banaliai, it klausydamasi kaip kas nors kam nors "dovanoja žvaigždynus" ar "užsako pilnatį romantiškam vakarui".  Šypt. Bet vis dėlto, leisiu sau nesiblaškyti ir toliau svajoti apie savo pabėgusią sužadėtinę - mėgstu ją įasmeninti (gal dar sugrįš...)

Mano svajokliškuose nuklydimuose ji visada tokia pati - skaisti, saulėta, nerūpestinga, šilta, dažniausiai kaime, t o b u l a, gyventi mano vaikystės prisiminimų klode, kur nepaiškinamai gera ir ramu. Jei ją reiktų apibūdinti kaip merginą, neabejotinai sakyčiau, jog Vasara - tai skaistaveidė baltaodė blondinė. Jauna, apie 20-ties. Palaimingos ramios šypsenos, bet žibančių, beveik pašėlusių jaunyste akių. Ji moka būti visokia: ir rafinuota miesto aristokratė, ir nepraustaburnė kaimo mužikė, bet visada natūrali ir nepakartojama. Kaip Jurga iš "Velnio nuotakos"!

Iki šiol mano Birželiai/Liepos/Rugpjūčiai manimi nuoširdžiai rūpinosi, tyliai mylėjo, lepino - tikrai! Net tada, kai pradėjau apsimetinėti, jog turiu svarbesnių dalykų, nei jų daromų stebuklų garbinimas, kai įtikėjau turinti pasikeisti ir tapti rimta suagėle, kai vis labiau ir labiau į juos modavau ranka, jau nebenusilenkdama iki pat žemės padėkoti už jų kurstomą mano sielos gyvybę. Kokia ji nepakartojama! Vasara.

Šiais metais nei Birželis, nei Liepa pas mane neatėjo. Neatsekė taip toli iki Londono. O gal nepakviečiau, gal per daug atšalau ir nebeįsileidau. Dabar liepos dvidešimta, o jos nejausti. Vien lietus, sloga ir žvarbulys. Kaip viskas glaudžiai susiję! Žmogus - gamtos dalis, aš - vasaros vaikas. Neišsiskleidė ji, nesužydėjau ir aš, nors pumpurą jau seniai buvau sukrovusi po depresingų voratinklių raizgalu. "Kokia aš nelaiminga!" - turėčiau kristi kam nors po kojų ir maldauti pagailėjimo. Bet ne, kojos nelinksta, oda nedūsta ir aš dar turiu ašarų paverkti (supraskit - neišverkiau visų)... Net jei ji mane paliko, tikiu, sugrįš, o jei ne, tai aš pati pas ją pareisiu. Gal net savaitgalį, kai su Eligijum važiuosim į salos pietus... Šypt.

mm

mažas

pasaulis mano vidinis mažas. pro adatos skylutę pralendantis, aguonos minkštime telpantis, toks ramus, it pavėsyje užsilikusi bala. ar aš miriau? ar toks buvimo šalia kompromisas? ir nieko neturiu prieš tai. nei vidinio įkvėpimo, nei tvirtos valios pasislinkti į šviešą.

up and down up and down up... and down kaip šokinėjantis kamuoliukas.

Bet užtat Mr. E. išvirė gurmaniškų makaronų su daržovėm kario, česnakų ir grietinėlės padaže. Dar keksiukais ir vynuogėm saldo gyvenimą.

Serga

Jo baigties laukėm 2000-taisiaisi (trys nuliai daugeliui rodėsi it trys apversti devynetai), po to, pamenu, kai kas laukė 2006-tųjų (eruditų paskaičiavimu tada turėjo sprogti Saulė), dabar laukiam 2012-tųjų (kada ima ir baigiasi Majų kalendorius). Nežinau, ir nenoriu žinoti, kiek "Pasaulio pabaigų" jau buvo/turėjo būti prieš tai, kai gimiau, neskaičiuosiu ir į priekį.

Pasaulis nesibaigia, jis tik labai labai sunkiai serga. Šimtu ligų. Ir visas jas mes, jo gyventojai, pergyvenam kartu: atšilimą, sukeliantį save griaunančias gamtos kataklizmas, didelį apsikrėtimą žmonėmis, kuris iššaukia badą ir nepriteklių, nenormalų vakarų pasaulio vartojimą, gimdantį vienkartinius, menkaverčius produktus ir t.t ir panašiai. Šiandien kalbėti apie globalias probelmas neturiu altruizmo. Tik sarkazmo turiu, todėl kalbėsiu apie vieną asmeniškai lokalią jų pasėkmę - beviltišką vitaminų stoką.

Štai sėdžiu ir žiūriu į savo trečio mėnesio randą ant kojos. Rodos, įsipjoviau nedaug, bet nenyksta. Trūksta vitamino E ir kalcio, tikriausiai. Tada dar A, C, D, B su visais skaičiukais, magnio seleno, geležies ir t.t. Dėl šito, matyt, ir susirgau melancholija (Eligijus jau pradėjo vadinti depresijyte - kiek liko iki tikrosios, nieks nežino). Sakot, fizinis kūnas nesusijęs su mentaliniu? Susijęs. Labai stipriai. Barsit, jog nevalgau sveiko maisto, neprisižiūriu, pati kalta trūkstanti vitaminų ir meneralų. Valgau. Ir stengiuosi valgyti (gaminti) kuo įmanoma sveikiau (iš prekybcentrio, kad ir kaip absurdiškai tai skamba), nes daržo neturiu, net savo namų neturiu, tik mažą 4,5 kvadratų kambarį. Kiekvieną dieną valgau vaisių, daug ryžių ir makaronų, stengiuosi neprasilenkti su daržovėm, aplenkiu burgerines, renkuosi paukštieną vietoj kiaulės, užkandžiauju riešutais ir t.t. Be vėlgi, atvirai, kiek iš jūsų dirbančių, turite laiko kiekvieną dieną pasigaminti sveiką vakarienę, po aštuonių valandų darbo širšių lizde ir apsitraukus psichologiniais liūdesiais?...Saulę irgi matau retai. Lucky me, jei ji šviečia man einat nuo metro iki metro. Net vitamino D už dyką nepasiimu..

Rytą praleidau internete ieškodama maisto papildų. Šimtai visokių nesamonių. Tada apsistojau ties mano mamos siūlomais Amway "stebuklais",  Eligijaus mamos - "GNLD"  visa ko sveikatos eleksyrais ir galiausiai prisiminiau tuos, kur NASA astronautai geria. 30 tablečių (ko užtenka lygiai penkiolikai dienų) kainuoja 26,88 svaro. Kaip manot, gimsiu iš naujo, jei pradėsiu gert pastaruosius? (matyt, reikėtų vieną dieną išsitikri nuodugniai visą kūną ir atrasti kelią pas gerą dietologę, kad sudarytų griežtą dietą pagal valandas ir tada jau nebereikėtų rūpintis nič niekuo, ar ne?).

Pabaigos kol kas nėra

Ai, ir nebus.

Lietaus laiku penktadienį

Turbūt, susitaikiau. Dešimtą dieną po grįžimo į Londoną aš jaučiuosi ramiai. Kai Eligijui skaičiau savo asmeninius rašinius, jis atsargiai sakė: "per daug skundies, Monikut". Taip. Skundžiuos. Labai daug. Bet manau, tai vienas paprasčiausių būdų suprasti save ir savo gyvenimą. Knygoj "Stop worrying and start living" rašo: "Turi įvardinti problemą, kad galėtum ją išspręsti". Tai aš ir vardinu sau pačiai ištisus jų tomus (kada pradėsiu spręsti, nežinau, gal kai nebeturėsiu juo skųstis). O skundžiuosi tik tai sau. Jūs, kas skaitote, patys renkatės pas mane ateiti ir pamatyti, ar ne? Šypt. Be to, priešingai nei įprasta pensininkams, skundžiuosi tik savimi. Ne kitais.

Apskritai, mano meilė gyvenimui, gyvybei ir gimimui niekur nedingo. Vis dar tokia pat gaivališka ir didžiulė. Turiu ją savy. Tik gal brandesnę. Prisiminiau ją esant manyje visu savo didumu, kai vėl užuodžiau "sutiktuvių" jazminus savo kambary, po to liepas nurimusiose gimtojo miesto gatvėse, aplankiau mamos sodą su gyvenimu besidžiaugančiom paauglėm vyšniom... pritrūko tik permirkti lietuviškoj liūty ir per saugų atstumą pamatyti laukinę vėtrą. Aš gamtos vaikas, gimęs vasarą, negali būti kitaip...

P.s. Daina primena laisvę ir lietų.

Nežinau (arba pasikalbėjimas su savim, kad ramiau būtų)

"Monika, tik būtinai nupirk džiūvesėlių". Dvi teksto žinutės, vienas balso pranešimas ir neatideliotinas skambutis vos išlindus į ryšio zoną - tokie vat svarbūs džiuvesėliai šiandien buvo. Eligijus gamino pietus. Šypt.

Gimtadienio proga iš savo pasiilgtųjų gavom "Gustavo receptus" (beje, man sukako 24 - jaučiuosi artėjanti prie kritinės ribos, bet čia kitai temai). Pirmas išbandytas patiekalas buvo ryžių kotletai. Labai skaniai Eligijus iškepė. Valgėm atsilošę. Didžiuojuos. Tiek gerų žinių iš mano gyvenimo. Dabar kitos, bet nežinios. Labiau  - mintys išsidraikėlės.

Pirmą rytą, po savaitės atostogų namie, važiuodama į darbą, ryjau kartumą. Po to raminau save, kad ši realybė laikina, gal dar metams ar dviems. Tada vėl visokios mintys lindo į rūškaną galvą. Čia aš turiu pinigų nusipirkti bateliams su kaspinėliais, bet neturiu kam jų paskolinti pasipuošti. Turiu pinigų nusipirkti vyšniniam pyragui, bet neturiu ko juo pavaišinti. Gyvenu 20 kartų labiau nei Šiauliai išsivysčiusiame mieste, bet viena.  Kita vertus, mokausi savarankiškumo, kovos už save, auginuosi storą odą, jaukinuosi visai nešvelnią realybę ir bandau išsinerti iš tikėjimo pasakomis. Namie "augimo" procesą švelniai stabdytų saugus užnugaris. Todėl jaučiuosi visaip: ir menkaverte materialiste ir stoišku kareivuku, kraunančiu taškus "geresnei savo ateičiai".

Mama seniai pastebėjo: "Imigracijoj jūs gyvenat laikiną gyvenimą". Tiesa. Šitas laikinumo jausmas užgožė norą plėstis. Tenoriu prastumti laiką ir tiek. Nieko kito. Ir niekaip savęs neuždegu. Nerandu ilgalaikės motyvacijos. Galiu prisigalvoti įvairiausių dalykų, veiklų ir užsiėmimų, bet parėjusi iš darbo imu ir suglembu. Belieka tik būti iki kol vėl grįšiu į savo išmintą taką. O gal pavyks prasimindžioti čia.. Ne ži nau. Bet trypčioti vietoj du metai per brangūs. Lyg ištrypčiau juos iš savo sparčiai besibaigiančios jaunystės. Todėl kas geriau: būti su juo ar su jais, išmokti priimti realybę, ar grįžti prie pasakų, turėti atliekamą pinigą ledams ar baimę šildymo sezonui, būti savarankiškai ar už nepaleidžiančio tėčio nugaros, realizuoti save ar savo meilę?..

Išvadų nėra. Nežinau, sakau.