28 gruodžio, 2010

Galbūt

žinoma, galbūt, jei labai stipriai užsiimčiau "kanalų" ieškojimu, "verslo plano kūrimu", fantasmagoriškos idėjos "kur nors Notting hill'e turėti mažą mielų rankų darbo krautuvėlę" puoselėjimu, galbūt, galbūt kas nors ir išeitų. Bet kol kas aš meška, prašyčiau, ir miegosiu žiemos miegu Dar.



O bent įsivaizduojat koks didelis pasisekimas būtų pub'ų šaly prastumti "keptą duoną"? Iš to ir visą verslą susikurti būtų galima. Ne verslininkė iš manęs. Ne.
O beje, krautuvėlėje parsiduotų megzti šalikai ir suknelės. Verslo partnerės teta ir mama būtų. xi xi.

mm

Pakentėk dar truputį

Mama šiandien sakė: o kur jūsų savaitgaliai, vakarėliai, žmonės, draugai, bendraminčiai, jaunystė kur? Man eina dvidešimtketvirti ir aš nustojau būti verta didžiuotis... Bet. Tikiu, labai labai tikiu, vieną dieną įsitemps suglebusios mano gijos ir aš išsitiesiu veiklai, kurią anksčiau mėgau. Kaip augalas po sausros, gavęs vandens. Nebijok, mama, tai laikina. Kitaip ir būti negali. Duok man dar truputį laiko laimėti karui, kurį tyliai kariauju. Nenoriu grįžti nugalėta. Nugalėjoja no riu.

mm.

P.s. gal dėl to, jog šičia savo gyvenimą matom laikiną, sutinkam veikti veiklą, kurios nepripažįstam būti ilgalaike.

25 gruodžio, 2010

Kalėdinis Labas

Sveiki,

Užsukau trumpam tik :) ...pa(si)sveikinti su šventom Kalėdom.. Labai kviečiau mūzas (Ačiū Arūnui už mintį) įpūsti poetiškos dvasios gražiam sveikinimui, bet jos neatėjo. Nieko tokio, pabandysiu be jų.

Tegul...
...Jūsų dienos, jei kartais tamsios buvo, ima švisti ir tampa šviesios kaip tos, pilnos saulės spindėjimo.
...Jūsų gretose nuolat šypsosi laimingi jus mylintys mylimieji.
...Nesutarimai pasimiršta, o vietoj jų užgimsta darna ir supratingumas, kompromisas ir pasitikėjimas vieni kitais.
...Mintys būna pozityvios, o jas lydinti sėkmė bei drąsa nepasitraukia nė per žingsnį.
...Dažniau aplanko kūrybinės mūzos ir nesusvyruoja sveikata.
...Būna gera gyventi. 

Su Šventomis Kalėdomis Jus, mano draugai ir mylimieji :* Būkite sveiki ir laimingi!

Monika

20 gruodžio, 2010

Idėja

nuotaika
idėjos
Pakabutis. Paprasta ir originalu.
Rudeniniai
Jei jauti trūkumą. Aš dažnai.
Šito ne, bet idėja vis tiek verta dėmesio.
Eligijau, man būna tau pagalvėlės užrašas
Vėliau jis klausė, kaip įsivaizduoju savo vestuvinę suknelę. Gal šitaip?

 Kepurytė.
Šitas lyjantis, bet kai savo namuose savo turėsiu, nelis.
Močiutė panašų turėjo.
mm

18 gruodžio, 2010

Ir rodos, jau tuoj tuoj sprogs, bet viskas pasibaigia gerai

Vakar dirbau laikina padavėja "Beach Blanket Babylon" restorane, kuris atrodo šitaip (nuotrauka žemiau), bet užkulisiuose dvokia surūgusiu alkoholiu ir žiurkių kakučiais. Plius, visa tai, ko nemato lankytojo akis, nors ir toje pačioje salėje, pvz, kavos bufeto staliukas, "švarių" įrankių lentynėlė, verti atskiro pasišlykštėjimo. Kadangi teko dirbi kitame, interjeru panašiame, bet ne taip pompastiškame, restorane pavadinimu "8 Members club", negaliu stebėtis ir klausti, ar visi prabangūs restoranai tokie "veidmainiški", nes 8 Members net ir darbuotojų persirengimo kambary kvepėdavo šviežiais skalbiniais...
Ką gi, dirbau visokį pagalbinį darbą: blizginau įrankius, taures, nurinkinėjau stalus, šlaviau kažkieno laimės šukes (po to palikau kažkam kitam šluoti savąsias), karts nuo karto išklausydavau neblaivaus kliento pasipiktinimą dėl dingusio gėrimo (nors šiaip anglai, net keista, labai tolerantiški ir mandagūs. Šimtą kartų dėkoja, jei nuvalai jų stalą arba atsiprašinėja, jei neteisingai ieškojo kelio į wc - net ne girti dar :) ). Žodžiu, dirbau sau bukai ir vis galvojau: kokioj aš apgailėtinoj padėty, kaip ryte skaudės kojas, kaip prisiversti brautis per girstančių lankytojų minią ir vis dar šypsotis, kai jie, būdami nekoordinuoti ar šiaip laimingi, stumdosi storais pilvais ar mina ant kojos aštriadūriais kulniukais. O kad žinočiau, kur dabar yra ta padavėja iš Klaipėdos Akropolio Katpedėlės, kurią apšaukiau ir iškėliau isteriją, kai ši pamiršo mano užsakymą. Susirasčiau ją dabar ir nuoširdžiai, labai nuoširdžiai atsiprašyčiau. Net pasisiūlyčiau už ją padirbti dieną kitą... Man labai, labai nuoširdžiai dėl to gėda. Tęsiu toliau. Taigi dirbau sau tarp dūžtančių taurių ir ausis rėžiančios muzikos (buvo garsi) ir jau nebežinojau, ar buvo gyvenime tokia akimirka, kada aš jaučiausi labiau apgailėtinai, nei vakar, ar nebuvo. Vis dėlto tvardžiausi ir vis kovojau su manyje gimstančiais demonais. Jau seniai tokį piktą jausmą savyje jutau. Tikrai....

Tačiau, dar kartą įsitikinau: tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia! Ant žemės radau laimingą 20 pensų monetą (priimkite tai kaip simbolį), pasiskundusi virtuvėje, kad esu alkana, gavau visiškai švečiui paruoštos rūkytos anties salotų, ieškodama šepečio šukėms šluoti, radau Gintarę (lietuvė padavėja), kuri su manim pasidalino dangiško skonio šokoladiniu pyragėliu su ledais ir braškėmis, vėliau, po kelių minučių, Žilvinas (kitas lietuvis šefas - keturi mūsų ten :)) pasisiūlė iškepti lygiai tokį patį burnoj tripstantį pyragėlį tik man vienai, paklausė, kokių ledų noriu ir ar užteks tik trijų braškių, nes baigėsi... Viską gardžiai suvalgiau pasibaigus pamainai, o išeidama, visai netyčia, o gal tik tam, kad Žilvino būtų priminta "Šukės neša laimę" sudaužiau lėkštę... Spėjau į visus paskutinius metro (visi traukiniai, rodos, manęs laukė - turėjau persėsti tris kartus), o kai jau namų stoty mergaitė paprašė smulkių, turėjau laiminguosius 20 pensų kišenėje. Skubėjau skaudamom kojom namo ir jau apie nieką negalvojau. Šiandien, žiūrėdama į vėl sningantį langą, prisimenu: "Tereikia vienos vienintelės paprastos, tikros pozityvios minties ir viskas ima ir akimirksniu pasikeičia!". Galvojau: ne pa si duok. Viskas bus gerai. Greitai.

mm

17 gruodžio, 2010

Sloga žiemos kvapui arba kada stabtelti Kalėdoms?

Londonas yra pašėlęs miestas (!) = užsiėmęs miestas. Tai ypač pastebiu dabar, kuomet visi, apsėsti ateinančių Kalėdų "grėsmės", bando kuo daugiau parduoti, aptarnauti, surengti banketų, pasirašyti sutarčių, pagaminti, sukaupti (dideliam suvartojimui), nubėgti, padaryti ir t.t. ir t.t.

Ooff... žiūriu į vėl sningantį langą, sėdžiu šaltame kambaryje ir nematau nei papuoštos eglutės, žibsinčių girliandų, nei gražiai supakuotų dovanėlių. Kalėdų laukimui nėra laiko. Ką kalbėti apie adventą...

Pastaruosius rytus pradedu darbo skelbimų apžiūra (taigi oficialiai esu nebe Londono žinių darbuotoja), popietes praleidžiu ruošdamasi į laikiną darbą kokiame nors atsitiktiniame restorane, o naktis - metro - keliaudama namo pas jau miegantį mylimą.

Nusiunčiau CV į SPA kliniką. Kaip norėčiau stebėti atsipalaidavusius, nors trumpam rūpesčių neturinčius žmones, net jei mano darbas būtų tik gražiai sulankstyti rankšluosčius ar tvarkingai sudėlioti akmenukus masažo procedūroms. Šie metai pašėlę. O gal visi tokie pat prieš Kalėdas būdavo?..


mm

12 gruodžio, 2010

Meduolių kvapui sklaidantis arba LT skirtingomis akimis

Vakar kaimynas vokietis kepė meduolius. Prieš tai pasiguodė, kad parduotuvėje neradus vanilinio cukraus, jam teko pačiam jį gamintis. Gaila nemačiau, kaip jis drožė vanilines lazdeles ir maišė jas su cukrum. Net baltą glajų ant šešiakampių žvaigždučių tepė. Kaip viskas pasibaigė - nežinau. Meduolių kvapas akimirksniui išsisklaidė...

Kai grįždavau iš Klaipėdos ir mama kepdavo varškės arba obuolių pyragą, tai kvapas tvyrodavo visame name. Valandų valandas. Jaukumo, namų kvapas. O Kalėdos kvepėdavo keptu paukščiu orkaitėj ir beržinėm malkom židiny. Kai su Eligijum prakalbau apie Kalėdų svarbą, jis turėjo kitokią, nei mano, nuomonę. Bandydama paaiškinti, kodėl man šita šventė svarbi ir kaip apmaudu, kad šiais metais ji nebus tokia, kokia būna visad, nesusilaikiau - apsipyliau ašarom. Tada Mr. E. atsisėdo arčiau manęs ir mes pradėjom kalbėtis. Aš verkiau, o jis mane guodė. Pokalbis apie Kalėdas išsiplėtė iki dviejų gyvenimų Anglijoje ir Lietuvoje: pliusai ir minusai arba Eligijus atstovauja Lietuvą puolančiųjų pusę, Monika - ginančiųjų. Kalbėjom ilgai. Jis, vis priglausdamas savo galvelę prie mano krūtinės, dėliojo prieš argumentus, aš, karts nuo karto išsipūsdama nosį, bandžiau juos atkirsti. Vokietis kepė meduolius...

Viskas paprasta. Mes Lietuvą įsivaizduojam skirtingai. Mr. E. į ją žvelgia plačiu žvilgniu: mato politinę sistemą, socialinį gyvenimą, varganą ekonomiką. Save Lietuvos kontekste projektuoja kaip vieną vienetą, kuris pats nuo nulio viską kuria ir kuria sunkiai, nes uždirba tiek, kiek ir daugelis statistinių lietuvaičių. Vos užtenka pinigų mokesčiams, o visavertiškam gyvenimui, nors ir vidutiniam - ne. Jis nesutinka su bet kokia tėvų/kitų žmonių parama, netiki "iš dangaus" paveldėtu butu ar atiduota mašina... Monika į gimtinę žiūri siaurai: nemato visuomeninio gyvenimo, o tik savo žmones. Nemano, kad gyvenimą teks susikurti nuo nulio, nes visada matė, kaip seneliai padėdavo tėvams, pati iš jų visada sulaukdavo paramos. Negalvoja, kad bus sunku susirasti darbą, nes turi specifinę specialybę (Mr. E - kol kas ne), neįsivaizduoja, kad gyvens taip biednai, kaip įsivaizduoja Eligijus... Vat ir visas skirtumas.

Vakar supratau: Eligijus yra vyras - racionalusis, savarankiškasis pagrindas. Aš - emocionalioji, priklausoma pridėtinė vertė. Visiškai pasitikiu savo E. ir žinau, kad niekur kitur nebūsiu taip laiminga, kaip šalia jo. Nes jau užaugau. Bambagyslė seniai turėjo sunykti..

O čia Kalėdinei nuotaikai sužadinti :) 

Jūsų mm (tokios spalvos mano nagai šiandien) :)

04 gruodžio, 2010

Gyvenimas nebe toks

Prie manęs stovėjo indas (o gal pakistanietis, gal bangladešis).Visas tamsus ir plaukuotas. Barzdos pėdsakas matėsi ne tik ant skruostikaulių, bet ir visiškai arti akies, gal koks pusantro centimetro. Ir ausys jo buvo apžėlusios. Negražus ir net nemalonus žiūrėti. Važiavau metro šalia jo ir mąsčiau: ar kada anksčiau galėjau pagalvoti, nors minties briaunele, akimirkos krašteliu, kad kažkada savo gyvenime "prisiliesiu" prie tiek daug Azijos: iš arti pamatysiu, bendrausiu su tenykščiais žmonėmis, susidursiu, bandysiu suprasti jų mentalitetą, valgysiu jų maistą, stebėsiuos tradicijom. Esu tikra, čia gyvenantys azijiečiai yra labai suniveliuoti Londono ir tai, ką matau kas dieną, nėra visiškai tikra, bet unikalumo likę... Įdomu. Apie greta stovėjusią lietuvę nėra ko pasakoti, gal tik tiek, kad ji buvo su rūžava striuke ir sportbačiais.

Važiavau iš kito savo darbo. Prieš keletą savaičių įsidarbinau vienoj agentūroj, kuri "skolina" darbo jėgą jos reikiančiom kompanijom. Kaip mat buvau paskolinta (kažkaip absurdiškai skamba, bet šitame žodyje nėra nieko žeminančio). Dirbau pačiame Londono centre, Banke, (priminkite, kad kada nors papasakočiau apie Banko rajoną...), privačiame klube su visais tais snobiškai atrodančiais padavėjais ir dar labesniais jų svečiais, mažyčiais sumuštinukais (canape) ir daugybe besitaškančio šampano (tikro, žinoma). Dirbau drabužinėje (cloakroom), sutikinėjau svečius, falšyvai šypsojausi, kabinau jų paltus ant pakabų ir akimirkom pagalvodavau: "Gyvenimas nebe toks".

Jis tikrai labai nebe toks. Pasislėpusi po pūkuotu šaliku, mamos megztu, eidama per šąlančią gatvę, valgydama pūstą bandelė su 11 E (suskaičiavau), pirkdama kaklaraištį naujai pamainai, klausydamasi besikalbančių britų, važiuodama metro (...) vis pajuntu save mąstant: "Gyvenimas nebe toks". Dinamiškas, ieškantis savos kokybės. Ant nuolatinių ieškojimų ir bandymų eskalatoriaus. Būnant per daug maloniai svetimiems žmonėms ir tolimai saviems... Namai namučiai, grįžtu pas jus kitą mėnesį! Į seną savo gyvenimą.
-------
Ir kodėl man nebepavyksta niekas gražaus? Mr. E. rytais sako, kad aš graži. Ir tebūnie rytais aš graži! Ir myliu Tave, Jus, mano pasiilgtieji...
mm