Namų jaukumas arba kaip mes pirkome kilimą

Namus kurti ne taip jau lengva, kaip maniau. Supratau, kad eklektika irgi įnoringa - reikalauja subtilumo. Kitaip ji virs akivaizdžiu kiču arba dar blogiau - ponios Annos Piagi apraiška (tik interjerine), o mes vis tiek  aklai manysim, kad tai aukščiausio lygio skonis.

Vakar pirkom kilimą. Kadangi pretenzijų į prabangą neturime, o kilimo prireikė "smūgiu" (man), nuvažiavom į masiškai didelę masinę parduotuvę iš didžiosios E. Vėl prisiminiau, kad esu impulsyvi, emociškai paveiki pirkėja ir kad negaliu pirkti iš karto. Susižavėjau ryškiu modernišku kilimu su raudonais kvadratėliais, o juk mūsų namai iš esmės nemodernūs(!). Negalima pasiduoti daiktų žavesiui, jei tie daiktai žavingi tik parduotuvės lentynoj - po to save auklėjau. Parduotuvių dizaineriai žino, kaip viskam suteikti patrauklumo. Ir dar gerai, kad Eligijui tas kilimas nepatiko. Todėl nusipirkom mažiau gražų, bet labiau tinkantį prie bendros mūsų namų visumos. Pasirodo, namus kurti ne taip jau lengva.

mm

Mokinuosi

Girelė. Akrilas.

Tikriausiai dar nesakiau, kad nuo rugsėjo dirbu savo buvusioj mokykloj. Labai įdomi patirtis. Šiandien sau galvojau, kad tai vienas geriausių darbų, kokius esu dirbusi. Davė nedaug - tik metus, todėl jau nuo šiandien pradedu mokytis:
1. Niekada nereišk savo nuomonės kategoriškai, net jei ją sakai jaunesniems;
2. Devynis kartus pamatuok, dešimtą - kirpk;
3. Ne viską priimk asmeniškai/ nesusirikšmink (čia Mr. E pamokymas. Ačiū)
4. Kad ir ką dirbi - dirbk geriausiai (šitas punktas pasikartojimui).

O paveikslas nuotraukoje koks tai nublukęs ir kažkodėl man visada jie pavyksta tamsiai. Matyt, pasamonė.

Apie Laimę

Marija paprašė, kad padėčiau parašyti paskaitai tekstą apie laimę. Sutapimas, pastaruoju metu apie ją vis pagalvodavau. 

Šita būsena per laiką surambėjo. Kažkaip nutolo nuo suaugusių žmonių ir tapo pernelyg užrietusi nosį - rafinuota, išdidi. O anksčiau juk tokia paprasta buvo! Tik pagalvokit, ką mums reikškė būti laimingais vaikystėje? Kiek laimės suteikdavo mama, grįžtanti iš darbo, o bendra šeimyninė kelionė į Palangą? Žirnių sauja iš močiutės sodo, ledų porcija, animaciniai filmai... Apskritai, šios džiugesio akimirkos tik dar labiau padarydavo mus laimingais, bet iš esmės tokie buvome nuolatos. Nelaimingais būti neturėjome priežasčių. O kaip yra dabar? Ne taip.

Psichologinė literatūra sako, kad suaugusio žmogaus laimė - sudėtinga pasiekti. Kad mes būtumėm laimingi  turime išpildyti fiziologinius poreikius, tada - jaustis saugūs, vėliau - būti socialūs (turėti draugų, mylimųjų), po to - didžiuotis, džiaugtis savimi (sulaukti pagarbos iš kitų, turėti gerą reputaciją, pripažinimą) ir galiausiai - aktualizuotis (realizuoti save - daryti tai, kas patinka, ko nori, kas įdomu) (Maslow piramidės principas). Nors vienam laipteliui klibant, "laimės laiptinė" negalima. 

Pažįstu daugybę jaunuolių, sergančių depresija. Pati, manau, buvau pasidavusi melancholijai. Ir tokių nelaimėlių yra masiškai daug! Būti nelaimingu - neišvengiama šių laikų kasdienybė - galvoju. Gal reiktų pradėti žeminti per aukštai iškeltas karteles? Vienas žmogus yra sakęs: "Genijais gimsta vienetai, tokiais visi negalime būti. Ir vidutinybe būnat galima būti laimingu". Renkuosi šitą variantą. O jūs?

...o Jis rado Zenitą

Kažkodėl gyvenimas pro seno aparato objektyvą atrodo kitoks. Ramesnis, šiltesnis, be rūpesčio. Eligijus sakė, kad dar reikia pasimokyti fotografuoti, o man tos "nesekmės" atrodo meniškai. Ypač džiaugiuosi savo portretu be viršutinės dalies ( :) ) ir gyvybe trykštančiu senos lempos gyvenimu.

Mm + Eligijus

Ūkanos

Pamiršau, kokių elegantiškų žodžių mokėjau. O kokių dar būčiau mokėjusi, jei būčiau gimusi voliutų ir rozečių ant ištaigingų didikų rūmų, laikais? Dabar viskas paprasčiau, bet neprastų žodžių dar likę. Kas juos saugo? - kartais pagalvoju. Rafinuotų žodžių saugotojai, tikriausiai. Su baltomis pirštinaitėmis, truputį snobiški, susilaižę per vidurį perskirtus plaukus ir iškėlę nosis truputį aukštėliau nei derėtų. Saugo raitytose, variu kaltose skrynelėse ir atidaro tik labai išprususiems žmonėms. Tokiems, kurie su britiškom karalienėm geria popiečio arbatėlę ir kišenėse nešiojasi inicialais siuvinėtas nosinaites. Tokia būnu ypač retai. Beveik nebūnu niekada, bet tų žodžių moku. Mokėjau. Pamiršau visame šitame kasdieniškame paprastume.

Aną rudenį, brendant pro Kaštonų lapų jūras, kažkoks nepažįstamasis pavadino mane estete. Juk tikrai. Esu žodžių estetė. Tik iš burnos, liejantis kasdieniškoms mintims, jie taip sklandžiai nesiveržia. Užtat kaip malonu apie juos pagalvoti rašant. Štai burbulai - vienas gražesnių žodžių mūsų kalboje. Kaip maloniai švelniai lūpose sprogsta minkšti bu. Ir kai šį tariu, visada įsivaizduoju tą tobulą apvalumą - perlo, muilo burbulo, žieminės kepurės bumbuliuko iš siūlų... Akvarelės - gaivus, kažkodėl mano mintyse nulietas vandens spalvomis (melsvomis, žalsvomis, smaragdo) žodis. Susimaišęs su vandeniu, lengvas, nerūpestingas. Ūkanos - tas nepaprastas ū garsas... Ir toks truputį šiurpus, rudeniškas oras pamiškėmis. Elegantiškas. Nepriklausomas. Galingas. Kada nors norėčiau parašyti dainai tekstą su visais gražiausiais žodžiais mūsų kalbos.

Tai tiek. Su atėjusiu rudeniu.

mm