Murmu maldelę

Praėjo penki tūkstančiai metų ir aš vėl rakinu palėpę, kurioje nuo vasaros pabaigos tyliai laukia manoji mm. Nekalbėsiu apie dulkių sluoksnį ir pelės nugraužtą jos šoną - galit įsivaizduoti, kokia apleista...

Šalia manęs guli naujas vyras. Naujas šiame pasaulyje ir mano gyvenime. Mykolas. Jam- trys mėnesiai, viena savaitė ir keturios dienos. Tiek, o gal truputi mažiau laiko prireikė, kad pagaliau suvokčiau esanti mama.

Jis yra naujas žmogus. Visai neseniai jo nebuvo, o dabar yra. Mažas ir visiškai priklausomas nuo manęs. Tiksliau, nuo mūsų: mamos, tėčio, močiutės, senelio, vienos tetos, kitos... Vis galvoju, ar jis mane atpažįsta tame būryje. Ar supranta, kad esu jo mama? Ką galvoja, kai verčiu jį verkti: valau nosytę, rengiu, ne visada spėju paimti ant rankų, pritrūkstu pieno, migdau, kai jis dar norėtų stebėti pasaulį... Žinau, jis dar per mažas kurti asociacijas, bet kartais man kvailai atrodo, kad jis viską žino. Daug labiau už mane. Ir yra protingesnis penkis tūkstančius kartų, nes dar nepamiršęs visatos paslapčių ir savo misijos žemėje... Sapnuodamas jis šypsosi, nusijuokia, kartais sukūkčioja ar pravirksta. Ar jis sapnuoja savo praėjusius gyvenimus? Ar jis juos dar atsimena?

Kūdikiai yra į žemę nusileidę stebuklai. Tyros meilės vaisiai. Tobuli. Lyg visiškai baltos drobės, neprirašyti puslapiai, ką tik iškritęs sniegas... Jie tokiais gimsta, bet mes juos sugadinam. Taip, mes, tėvai. Išmokom neteisingų dalykų, priverčiam gyventi pagal mums patogų gyvenimo ritmą, liepiam daryti tai, kas mums atrodo teisinga, bet nebūtinai... Per Kalėdas prisivaišinam ir po to girdom alergišku pienu, per retai išvedam į lauką, nes per šalta, susargdinam sloga, nes per sausa, negerai nukerpam nagus ir taip neapsaugom jų veidelių nuo įbrėžimų. Leidžiam jų užpakaliukams būti drėgniems ir rankytėms šaltoms. Mes juos sugadinam...

Mamos jau tokios yra, jog savo vaikeliams nori geriausio. Nes jie nusipelno geriausio, jie verti geriausio. Bet argi šiame pasaulyje dar yra tas geriausias? Mano Mr. E vis primena, kad esam netobuli, gyvenam netobulam pasauly, tad ir mūsų vaikelis augs netobulas... Sunku tai priimti, bet tai yra tiesa. Žinoma, visada galima pabėgti į tolimąją negyvenamą salą, kur oras švarus, vanduo tyras, maistas organiškas, nėra televizorių ir kompiuterių, kūnų nevarsto wifi bangos, nosyčių nepuola naminės dulkės ir mikroskopinės pelėsių sporos... Bet mes nebėgsim. Nes vaikai - ne tėvų nuosavybė. Vaikai gimsta pasauliui, sau, kitiems, ir tėvams, deja, jie nepriklauso. Verkia mano mama, išleisdama jauniausiąją seserį į užsienį. Jau užaugo... O mano dar mažas, bet vis tiek per visą pasaulio didumą pasiilgstu, porai valandų išvažiavus sauskelnių...

O kol miega, murmu maldelę: esi ramus, esi sveikas, esi patenkintas, esi laimingas, esi mylimas... esi ramus, esi sveikas, esi...

mm.

Emocijų vilnos, baigiantis 32-ai laukimo savaitei

...pagal paskutinio įrašo datą galima spręsti, jog mmterapija atbunda tik kas ketvirtį. Apleidau savo dienoraštį, bet galvoje jau senokai nezvimbia, nes šis laikas tiesiog nuos ta bus! Jaučiu jį visais savo kūno receptoriais. Nuo pat pirmųjų bijūnų žydėjimo iki jau pradėjusių kristi obuolių. Sustabdau kiekvieną akimirką, papasakoju ją savo pilveliui ir vis laukiu. Dar pusantro mėnesio ir mano/mūsų gyvenimas apsivers aukštyn kojom.

Kol turiu marias valandų laukimo, vis pagalvoju apie dalykus, nutikusius pastaraisiais metais. Ypač dažnai prisimenu gyvenimą Anglijoje. Tai buvo sunkus, bet kartu ir dosnus gražių dalykų laikas, tapęs savotiška kepimo forma mūsų ką tik užmaišytiems kūnams. Gyvenom dviese, vienas kitą palaikydami, prilaikydami ir paglostydami. Greičiausiai tai ir buvo tas periodas, mus sujungęs taip stipriai. Myliu Tave, Eligijau.

Jau išbluko sunkios rutinos spalvos, nebejaučiu buvusių nepatogumų ir nepripratimo. Viskas, kas grįžta prisiminimais, tai tik šilti pavasariai, žiedais apsipylę augalai, pasivaikščiojimai parke, šypsenos vienas kitam, tvirtai susikibusios rankos, ieškojimai ir nauji atradimai nepažįstamose gatvėse, svetimų kultūrų maisto degustacijos, tylūs "labas, mielas, grįžau", jau miegančiam į ausį...

Nėštumas yra labai įdomus dalykas. Pirmuosius mėnesius tu jo nesuvoki (nebent stereotipiškai pykina ir būna kiti nemalonūs dalykai), ties viduriu, pradėjus jausti pirmuosius pilvelio gyventojo judesius, pradedi pratintis prie "kelio atgal nėra" minties ir jau visiškai supranti, kad "gal apsigalvokim?" - nebeįmanomas. Trečiąjį trečdalį, kartu su vis labiau bręstančiu naujų kojyčių ir rankyčių rinkiniu, ima rastis ir taip pat brandintis nusiteikimas "jau tuoj tuoj". Ir kas įdomiausia, naujas mintis ir ateities projekcijas veja virtinė retrospektyvų į "kaip gerai buvo anksčiau".

Apie patį gimdymo procesą negalvoju. Mano galvoj kur kas intensyviau vyksta "kas bus po jo" minčių eismas. O jei  iš mano perskaitytos teorijos praktika tik pasijuoks? O jei mano mažylis bus pernelyg užsispyręs ir savarankiškas asmeniniams sprendimams? O jei iki šiol buvusi nėštuminė sklanda pavargs ir užleis vietą pogimdyviniam chaosui? Ar aš mokėsiu su juo susidoroti? Ar aš sugebėsiu išlikti rami, stipri, ryžtinga?..

Taip laukiu, kada mano draugės paseks mano pavyzdžiu ir aš galėsiu su jomis apie tai pasikalbėti. Ištisas valandas kalbėtis! 

mm

Po ilgo laiko...

Panašu, kad pagaliau iš tikro pabudau iš žiemos miego ir jausmas nuostabus! Vėl noriu būti veikli, kurybiška, besišypsanti... Žinoma, tai vyksta dėl šylančio oro (per amžių amžius jis mane veikė ir tirpdė, kaip per žiemą sustingusį plastiliną), bet šį kartą dalykai kiti. Vėl atsirado gyvenimo planas, tikslas, o mano funkcija iš tiesiog "gyventi" prasiplėtė į funkciją suteikti gyvybę kitam.

Priaugau svorio. Per 23 savaites pykino dukart. Sapnavau berniuką. Jis irgi mane sapnavo - pasikalbėjom, susitarėm - gims pats gražiausias ir protingas, visas į tėtį.

Nuo birželio šeštosios pradedu oficialų spalvingą, kvapnų, šiltą jo laukimą. Prie jūros, su mylimu, braškėm ir serbentais, saule, teptukais, naujais receptais, trečia dalim J. Harris "Šokolado", kitais skaitiniais, nauja darbo, o tiksliau visų 108 dienų atostogų knyga, basom kojom, mamos darželių ravėjimu (jei tik pavyks pritūpti), gražiausių lopšinių rinkimu, išmintingų gyvenimo pamokų kaupimu... Ir tada ateis didžioji Laimė. 

P.s. tik neskubant pavyksta gyventi iš tikro. Supratau.

Monika