27 kovo, 2012

Drugystė


Mano santykis su žmonėmis dažnai mesdavo mizantropišką šešėlį. Turėjau nuomonę, kad vyresniame amžiuje draugų (tų labai labai draugų) sutikti jau beveik neįmanoma, o kartais net graudžiai galvodavau, kad vestuvėse mano pamergėmis bus vyrai. Bet ne, viskas gyvenime galiausiai susidėlioja taip, kaip turi būti/nori, kad būtų. :)

Pirmiausia, Londone atradau Agnę, kuri man nutiko "randi vieną, gauni du" principu. Su ja atsirado ir Ieva. O vakar štai teko išlydėti dar kitą Agnės draugę, su kuria visos keturios praleidom puikų savaitgalį. Jau seniai nesu taip jautųsis - sėdi ant žolės su ką tik sutiktu žmogumi ir jautiesi visiškai iki galo patogiai. Jokių sienų, kiautų ir lukštų - viskas taip lygu ir sklandu. Tokiomis retomis akimirkomis jaučiuosi, kaip normalus žmogus. (Šypsausi). Labai smagu.

mm

22 kovo, 2012

Apie blogus

Pastaruosius rytus keliuosi kartu su išeinančiais į darbą. O rytine pavasario saule!.. Vis labiau šviesėjantys rytai su vėsia gaiva pro pravirą langą - tikras laimės puodelis vietoj arbatos. :)

Atostogas leidžiu namie, o kadangi mano dienos planas dažniausiai būna labai neįpareigotas, jau kuris laikas ankstyvus rytus pradedu vartydama blogus. Peržiūriu savo mėgstamiausius, tada pasidairau po naujus nurodytus, suvalgau apelsiną ir pasineriu į rytinius pagalvojimus. Kiek daugybė nesuskaičiuojamai blogerių rašo blogus! Kartais net po du ar tris. O kokia temų įvairovė! - norėjau rašyti, bet tada pagalvojau, kad gal ne, nes iš esmės visi rašo arba apie save arba apie kitus. Kokie blogai jus domina labiausiai? Kodėl? 

Mane visada žavėdavo kuriančių žmonių blogai: papuošalų, kitų rankdarbių, dizaino, grafikos, fotografijos. Kartais visai smalsu užsukti į mados tinklaraščius, nors vis dar manau, kad mada yra lėkšta - ne stilius (kitaip galvoja Nereta), bet gal tik dėlto, jog pati vaikščiodama po parduotuves taip jaučiuosi. Kartais gėdyjuosi pasakyti savo "neparduotuvinėm" draugėm, jog buvau apsipirkti. Ir Eligijui gėda sakyti, nes tada nerimta, per daug stereotipine jaučiuosi. Geriau į gamtą pikniko ar gulbių pažiūrėti, išmokti visų Londono tiltų pavadinimus ar parašyti straipsnį į Bernardinus. ir dar, aš niekada nesu buvusi Mados infekcijoje arba London fashion week.

Kartais stebiuosi kodėl kai kurie blogeriai sulaukia "tokių didžiulių šusnių laiškų", kad net nespėja atrašyti? Ir kodėl jų sekėjų sąrašėliai būna tris kartus ilgesni nei mano mamos pirkinių sąrašiukas prieš Kalėdas? Kitaip tariant, kodėl vieni rašydami apie obuolius būna itin populiarūs, kai tuo tarpu kiti, rašantys lygiai taip pat, apie lygiai tuos pačius obuolius - ne? Dabar mąstau, kad čia esmė paties blogerio mokėjime prisileisti skaitytojus. Ar ne taip?.. Bet kaip jie tai padaro?

Va, rytas jau pasibaigė. Keliauju vėlyvų pusryčių :)

mm



19 kovo, 2012

Sekmadienis

(turiu sau nuolat priminti atverti langus į pasaulį, nes užsibuvus savo lukšte, ima dvelkti pelėsiu...)

Teisingi sekmadieniai turi prasidėti nuo lietinių blynų arba kiaušinienės į lovą. Pastaroji buvo praėjusio sekmadienio meniu, todėl šį - kepėm blynus (plius, šaldytuvas buvo apgailėtinai tusčias). Blynai pavyko neblogi, sakyčiau - pradedu perprasti sistemą. 

Nei jogurtų, nei sūrelių su uogienėm neturėjom, todėl išsivirėm savo :) Pagal mūsų "sukis iš padėties" receptą reikia bet kokių nuo senų senovės likusių vaisių ir žiupsnio cukraus (nes daugiau, aišku, neturi, mat namiokai per laiką būna viską išvogę). Turėjom bananą, apelsiną ir du kivius. Eligijus viską supjaustė, užpylė šlakeliu vandens, pagrandė į plytą sukietėjusio rudojo muscovado cukraus (baltą, kaip sakiau, išvogė) ir pavirė nei daug, nei mažai. Štai kas gavosi: 

Pavalgę išsiruošėm pasivažinėti traukiniais pamatyti buvusią Arūno Alma Mater bei Karalienės nameliuką Winsore.
Buvo apsiniaukę/ Royal Holloway pilaitė
Winsoro urbanistika (gyvenčiau tame "skiny" rožiniame :)
Karalienės pilaitė (antras planas)
Vietinių kapinaičių takelis...
"Kairinis" namelis

mm


16 kovo, 2012

Nu ir nieko daugiau

Aš jau seniai nieko neišmokau, ką būtų galima panaudoti prieš oponentą debatuose. Ir man būna gėda, kai tenka tylėti prieš mane kalbančius diskutuotojus. Net jei dažnu atveju jie net nekalba, o kalakutuoja, norėdami viens per kitą pasirodyti. Aš verčiau renkuosi tylią gėdą, nei garsų snobizmą, mat veidmainystė, ypač intelektualinė, man yra labiau veidmainystė, nei bet kuri kita. 

Perskaičiau Lino straipsnį apie internetą, kurio nuorodą radau pas Sandrą ir ėmiau galvoti, tačiau visai ne apie tai, ką jie abu rašė savo bloguose, o tai, kaip tai parašė ir kokias temas pasirininko. Štai Sandra rašė apie naują rankinuką, Linas - apie akimirkos pasitenkinimo impulsą. Aš, tuo tarpu, rašau apie saldainius ir pavasarį, ir apskritai, mano blogo logotipas yra rūžavas! Paskatinta viso šio niekuo nesusijusio trikampio, ėmiau galvoti apie bunkantį jo kampą - save. Aš per daug dėmėsio skiriu daiktams bei pataikavimui kitų nuomonėms, tuo tarpu unikalius asmeninius potyrius bei savo tezauro puoselėjimą visai apleidau.

Šiandien persisiuvau švarkelio sagas, pagaminau spageti carbonara su chorizo (vėl įsitikinau, kad česnakas su makaronais visada geriau dera, nei svogūnas), susitvarkiau sujauktus vilko popierius (trys šiukšlių maišelius skiaučių laukan!), paslėpiau netvartingas būsimų segių nugarėles, sužinojau, kad Co2 koncentracija atmosferoje nuo Industrializacijos pradžios padidėjo 7 kartus,  perklausiau šimtą Jason Mrazo dainų, atradau Sausage jar, suvalgiau visas kriaušes ir visus Eligijaus šokoladukus - tegu žino, kaip pubuose iki naktų būti! Nu ir nieko daugiau. :/ Ryt kompo nejungiu.

Labanakt,

mm


12 kovo, 2012

Cupcake‘ai ir kiti būtini cukrūs Londone

Kartą Karolis manęs paprašė parašyti subjektyvų gidą po Londoną. Atleisk, Karoli, bet mano galvoje sukosi saldainiai...

Man labai patinka saldumynai, kurių galima rasti suvalgyti Londone! Pradžioje norėjau rašyti „mėgstu Londono konditeriją“, bet tada pagalvojau, kad būsiu pernelyg netiksli. Iš vienos pusės, apie Londoną norisi kalbėti, kaip apie atskirą valstybę, kas nėra teisinga, tačiau iš kitos pusės – tai, kas tinka Londonui, netinka Anglijai apskritai. Todėl sutarkim, kad apie Londinijų kalbėsiu kaip apie atskirą vienetą su sava istorija J.

Šitas miestas, o ir pati Anglija, niekada nebuvo žymūs savo konditerija tarptautiniu mastu. Tai ne Belgija, saldi savo garsiaisiais šokoladais ir ne Prancuzija, raitanti pasaulinio masto ragelius. Per amžius buvusi „sutrupėjusių obuolių pyragų“ šalimi Anglija, su tada dar kitokio veido Londonu, šiandien tapo visų šalių skaniausių saldainių, cupcake‘ų, waflių ir desertinių blynelių sostine su Londonu priešaky. Tad leiskite pasidalinti savo asmeniniais skonio receptorių favoritais:

1.       Strawberry tart iš „Greggs“. Šie pyragėliai-krepšeliai „Greggs“ kepyklose-parduotuvėlėse pasirodo tik vasarą, kada prasideda tikrasis braškių sezonas. Pabandykite įsivaizduoti traškų sausainį, kalnelį pačios puriausios angliško tipo grietinėlės custard ir gaivią, prinokusią, beveikkaipišmočiutėsdaržo raudoną braškę vidury. Esu tikra, šitas pyragėlis skatina laimės hormono gaminimąsi! Stawberry tart savo tope rašau pirmą, nes būten nuo jo prasidėjo mano pažintis su Londono konditerija. Puiki pažintis sakyčiau. Saldi. Braškinė. J

2.       Prancūziškas ekleras (Eclair). Tai dar vienas laimės užtaisas, kuris, greičiausiai, buvo kaltas dėl mano papildomų dviejų kilų per pirmą savaitę. Pyragėlis labai panašus į mūsiškius lietuviškus plikytus pyragaičius su varškės kremu, tik čia viduje ne kremas, o visiška plakta grietinėlė. Tiesa, visai nesaldi. Viršus aplietas pienišku, dažniausiai belgišku šokoladu. Eklerus siūlau pirkti prekybcentriuose, nes kavinėse jie triskart brangesni. „Tesco“ ar „Asdoj“ (čia „Maximos“ ir „IKI“ atitikmenys Londone) keturis eklerus galite nusipirkti už vieną anglišką pinigą ir keleta kapeikių, kai tuo tarpu fency kavinėse jie tiek kainuoja po vieną.

3.       Red velvet cupcake iš „The HummingBird Bakery“ ir visi kiti cupcake‘ai iš visų kitų tortinių. J Londonas yra dėl jų pamišęs! Suvaikėjęs. Rimtai. Čia net per vestuves vietoj tortų jais vaišina. Jeigu norite paragauti madingo(!) ir dar raudono(!!) keksiuko, labai siūlau pasisaldinti Red Velvet‘u. Unikali Londonietiška patirtis. J Mano viena labiausiai rekomenduojamų!

4.       Cheesecake‘as! Tikriausiai, šitą pyragą reikėjo rašyti patį pirmą, bet jis tapo tokiu įprastu, kad net buvau primiršusi. Lietuvoje, spėju, jų irgi galima rasti, bet, lažinuosi, ne taip pigiai. Čia prekybos centruose nediduką, bet ne per mažą šaldytą sūrio pyragą per akciją galima nusipirkti už svarą ar du. Taip pat pardavinėja ir po gabalėlį, bet šie bus brangesni, nes šviežūs ir trumpiau galiojantys. Cheesecake‘ai čia populiaresni, drįsčiau manyti, labiau, nei karšti obuolių pyragai su ledais Lietuvoje. J The Ultimate english-british experience! Must try.

5.       Carrot cake – vargo pyragas. Iš karto užbėgsiu už akių: skanesnio morkų pyrago nei Norvegijoje nesu valgiusi, bet angliški irgi nepaprastai gardūs. Kažkodėl manau, kad ir šitų būna Lietuvoje. Tuo tarpu čia, Londone, jų ragaukite mažose jaukiose kavinukėse (venkite Starbucks” ir kitų tinklinių kavinių: Nero” ir Costa” – čia jie ne itin).

6.       Macaron’ai J Ne makaronai – pasta, o makaronai –pyragaičiai (nepainioti su makaroon sausainiu, pagamintu iš miltų). Tai dar vienas madingas-prabangus desertas, kurio tikslesnio pavadinimo negaliu pasakyti. Nei saldainis, nei sausainis, nei pyragėlis. Yra  nuomonių, jog makaronai šiek tiek primena lietuviškus migdolinius sausainius. Gali būti. Tai visų nerealiausių neoninių” spalvų suvožtinukai”, pagaminti iš drėgno merengo su migdolais ir kremo/džemo tarp dviejų geldelių. Galima pirkti ir tuojau pat valgyti mažučius arba didelius. Didelio, prisipažinsiu, vieno paties nesuvalgau. Kadangi tai visiškai prancūziškas dalykėlis, jis labai madingas ir Paryžiuje. Pižoniškas skanumynas. Prabangus.

7.       Tadadam! Atėjo laikas „Those doughnuts“ iš St. John Kepyklos. Spurgos, apie kurias kuriamos legendos. Iš pažiūros visai eilinės, tačiau viduje slepiančios nepaprastą įdarą – anglišką grietinėlės įdarą custard. Prisimenate legendinį sovietinį plombyrą vaflio puodelyje? Tai žinokit, ta grietinėlė lygiai tokia pati, tik nesušaldyta. Skanumėlis-gardumėlis! Kai valgysit „The doughnut“, nepamirškit prigirebti kokią servetėlę, nes įdaras trykš, tyš pro visas puses. Bus juokinga ir labai gardu! Šitų spurgų galima nusipirkti tik šeštadieniais, Maltby street market, šiuo adresu: 72 Druid St, SE1 2DU.

8.       ...Ir visi kiti saldumynai! Žinote, kuo Londonas yra patrauklus? Čia, priešingai nei kituose didžiuosiuose Europos miestuose, rasite VISO pasaulio virtuvių, kartu su VISO pasaulio saldumynais. Būtinai pabandykite japonišką konditeriją. Tai saldainiai bei pyragaičiai, pagaminti iš ryžių, bulvių, pupelių, medaus ir kitų labai natūralių, sveikų produktų. Rekomenduoju „Minamoto Kitchoan“ konditerinę, šiuo adresu: 44 Piccadilly, London, W1J 0DS. Taip pat pabandykite turkiškų saldumynų „Borough Market‘e“ (kai eisite pirkti Ze spurgų, bus pakeliui), adresas: Stoney Street, SE1 1TL. Dar užsukite į „Tinseltown“ užkandinę geriausių amerikietiškų milkshake‘ų visame Londone. Bus „visai kaip iš filmų“. J Eiti reikia čia: 44-46 St. John St., EC1M 4DF. Jei dar nebūsite išleidę visų pinigų, aplankykite bet kurį itališką Gelato (ledainę). Konkrečios vietos nerekomenduosiu – sekite paskui minią arba stokite į eilę, prie bet kurios, pirma pamatytos iškabos „Gelato“. J Ir dar, jei kartais būsite Soho rajone, kuo neabejoju, ir eisite valgyti į „Mooli‘s“ užkandinę, būtinai prigriebkite english brownį. Viena smaližė prisiekinėjo, kad skanesnių braunių, nei čia, nėra valgiusi. Viskas, pakaks.

Jei dar neapvarvinote savo klavietūrų burnos skysčiais, verčiau eikite pasisverti – galimas daiktas, būsite prigaugę papildomų kilogramų. Bet nepergyvenkit, čia, Londone, jei vykstate aktyvaus turistavimo, jie negresia. Prižadu, viską „išvaikščiosite“. O kol kas SKANAUS ir iki susitikimo vienoje iš eilių prie cupcake‘ų ir visų kitų Londono cukrų! J

Tai tiek. Atostogos!

mm

02 kovo, 2012

Gražios moterys

Vis dėlto manau, kad pasidažiusios moterys yra gražesnės (dailesnės, patrauklesnės žiūrėti, tvarkingesnės, charakteringesnės ir t.t. ir tram pam panašiai) už tas, kurios "gražios natūraliai". Bent jau koks tušas, blizgis ar skaistalai ant skruostų tai beveik būtini, dabar galvoju. Saikingai ir skoningai, žinoma.

Kai dirbu iš ryto, dažniausiai net tušo neužsitepu akims pramerkti, nors vienas iš darbo reglamentų yra "to wear make up"! Tai, beje, išdėstyta prie punkto, kokia turi būti profesionaliai atrodanti registratorė. Bet aš gi ir taip anksti keliuosi: artistiškiems potėpiams nėra nei laiko, nei nuotaikos. Ar aš apsileidus? Šiandien visai su tuo sutikčiau. 

O spalvų tai aš turiu. Ir visokių organiškų/natūralių ten... :)

Ta proga, jog šiandien penktadienis, o ryt nusimato pastovėjimas pas menedžerį ant kilimėlio, pasitreniravau "go out/ charm the manager" akių makiažą. Ir dar ta proga, kad maivaus, rodau savo įgimtus sugebėjimus!

visada kažkaip kvailai jaučiuosi, kai pati save fotografuoju ir kam nors parodau :))

Smagaus penktadienio!

mm

01 kovo, 2012

Į žiemą atėjęs pavasaris

Sustoju. Pritūpiu. Pilkšvų akmenėlių mozaiką perdėlioju į mėlynų tonų, graženį gabaliuką įsidedu į kišenę. Nusišypsau. Atsistoju tiesia nugara ir pirmąjį žingsnį žengiu lėtą... 

Jaučiu, jog šiais metais tai jau tikrai atsigriebsiu! :) Nuo to laiko, kai atvažiavau į šalį, čia nebuvo nei pavasarių, nei vasarų. Kaip du tūkstančiai dešimtaisiais pasibaigė šiltas oras, taip tuos du metus stojo nesibaigiančios žiemos. Ir štai dabar sprogo! Visa savo galia dar nedrąsus, bet daug prižadėjęs pavasaris. Kokia laimė! (šypsausi)

Smagu matyti kaip žmogų keičia gamta. Atsidarius feistūbą beveik visų pasisakymai susiję su pavasario grįžimu :) Visuotinis džiugesys! Esu tikra, kad ir blogeriai apie tai jau rašė/dar rašys. Ir aš rašau, nes man svarbu. Kai pagalvoji, tiek daug amžių praėjo, o mes dar taip stipriai priklausomi nuo gamtos ciklų. Tikriausiai, ryšys neatsiejamas...

Turėjau vieną draugę, kuri kartą sakė: "...ruošiausi egzaminams, galvoje ištisus mėnesius virė mokslas. Kai vieną pietų pertrauką išėjau į lauką ir pamačiau žydinčias gėles - susigraudinau. Per tą bėgimą nė nepastebėjau įsigyvenusio pavasario..." Ir man taip yra buvę. Ir daugeliui taip nutinka. O šiandien aš giliai įkvėpiu ir džiaugiuosi, jog matau/jaučiu kiekvieną pavasario krustelėjimą, padidėjusį centimetrą, pražydusį narcizą, atšilusį laipsnį... Geriu į save tą nepaprastą jausmą ir labai džiaugiuosi, jog ir vėl taip moku.

Su pavasariu!

vasario 26-toji

mm