Mėnesio pabaigoje sukaks lygiai 5 metai kai aš esu "nuomininkė" (man patinka asmenininių datų sekimas). Viskas prasidėjo kai palikau Smėlio 1 a ir išvažiavau gyventi į Klaipėdą. Prisimenu pirmas akimirkas savo beveik sugriūri grąsinančiame butelyje. Kraupiai žalių tapetų sienos bylojo kažkada ten gyvenus vaikučių, su taukuotom rankytėm, grindys žiojėjo keleta skylių pelėms (ne, pelių neturėjom, kitko buvo...), o gyvenamojo kambario langas prašėsi verčiau nejudinamas, nes išsilaisins praeiviui ant galvos, nebeišlaikomas išsiklaipusių vyrių. Pagal planą mes ten gyventi turėjom "tik iki kol susirasim ką nors kitką", bet laikas prąsitęsė iki nelogiškai ilgai, beveik ketverių mokslo metų pabaigos, bet čia jau kita istorija.
Nevadinau to buto namais. Tai buvo tiesiog Klaipėdos butas. Žmonės paprastai sako: "einu namo", o aš sakydavau "einu į butą". Jis buvo labai suvargęs, todėl nei savu jį laikiau, nei norėjau jį tokiu padaryti. Ten turėjau minimaliai asmeninių daiktų, ką jau kalbėti apie didesnes investicijas į jį. Net keliolikos litų buvo gaila sulūžusiam maišytuvui (beje, virtuvės kriauklė ilgainiui visai sugedo, tad indus pradėjom plauti vonioje :)) Bet baigiau universitetą, nustojau būti studente ir Klaipėdą su visais buto šešeliais (vis dėl to, ir gerų prisiminimų būta) palikau.
Štai jau metai ir keli mėnesiai nuomininke būnu Londone. Per tą laiką pakeičiau tris gyvenamas vietas. Labiausiai, tiesa, patiko pirmasis mano kambarys. Jis buvo šviesus ir turėjo baltas grindis, kaip iš vienos mano svajonės. Po to buvo kitas, dabar štai trečias, kuriame gyvenu beveik metus. Apmaudu, kai neturi savo asmeninės svetainės pasikviesti draugui, arba pačiame torto lipdymo įkarštyje kažkas tingiai įsispraudžia į dviejų kvadratinių metrų virtuvę išsikepti kokios kiaušinienės, bet iš vis blogiausia dalintis vonia. Su dar keturiais murziais, kurie, rodos, nieko kito neveikia, tik prausiasi ir prausiasi :)
Per tą beveik penkmetį išmokau neprisirišti prie vietos, o kambary turėti tik būtiniausius daiktus (kurgi dėsi visas pagalvėles, kvepiančias žvakes, toršerus, veidrodžius ir kilimėlius, kai teks kraustytis kitur?..). Neinvestuoti į brangią patalynę, indus ar kitus būtinus daiktus, nes vis tiek turėsi palikti išsikrasutydamas. Taip pat tas beveik penkmetis išmokė nesureikšminti aplinkos, kurioje gyveni: nei baldų naujumo/senumo, sienų spalvų/kraupaus nuogumo, vaizdo pro langą. Išugdė "toleranciją ir prisitaikymą", tylią muziką arba išvis jos nebuvimą, nedainavimą duše, nuolatinį paisymą svetimų žmonių aplinkui. O baisiausia - priskretino laikinumo jausmą. Tapau naujų laikų čigone, iki galo neiškraunančia lagamino, nes nežinai, kada gi teks palikti laikinas sienas (dėl pabrangusios nuomos, šeimininko užgaidos, vis labiau nepakenčiamų "namiokų" kvailysčių ar naujo, geresnio darbo, nutolusio nuo namų per dvi valandas).
Sudarius slaptą sutartį su mylimuoju, o ir taip labai išsiilgus "savo vietos", imu ir vis dažniau galvoju apie būsimus namus. Šypt. Tuos tikruosius savo, kur kiekviena plyta - tavo turtas. Žinau, kaip juose bus gera ir kaip kiekvieną kartą po darbų mes norėsim į juos grįžti. Turėsiu didelę raudoną sofą su krūva mano pačios siūtų margų pagalvėlių, didelius langus iki pat žemės, šviesias sienas, nukabinėtas prisiminimais, senovinių toršerų, grindis iš tikrų dažytų lentų, arbatinių plačiabriaunių puodelių rinkinį arbatai, kurios nesuskaičiuojamas rūšis laikysiu išdėliojus virtujėj ant atviros lentynos, ant palangių auginsiu prieskonius, o balkone - ankstyvas žemuoges vazonėliuose. Mylimo kojines slėpsiu lelijom išpieštoje komodoje, o virš lovos miegamajame plauks balti debesys. Turėsiu indaują, kurioje indai nebus išdėlioti parodai, kaip mėgsta lietuviai. Ir knygų lentyną vietoj griausmingos "sekcijos" turėsiu, į kurią reikia viską slėpti. O aš neslėpsiu! Nieko neslėpsiu ir netaupysiu "išeigai". Jei turėsiu porcelianinių lėkščių, tai ir valgysim iš jų gyvendami gyvenimo malonumą savo jaukiuose, meilės pilnuose namuose...
mm