23 balandžio, 2011

O lėlyte....

Likau sužavėta panelės Margaux Lange idėja. O kaip jums? Dalinuosi:










Relief*

Vogciomis, svepluodama ir vis stebedama aplinka, ar nepamatys koks direktorys, rasau is savo darbo vietos. Siandien Londonas dirba vangiai - laukia Velyku. Viesbutis tylus ir niekas neateina. O sita irasa rasau todel, kad siaip sau be veiklos stoveti ant kietu marmuro grindu yra skauda. Plius mano batai turi kieta pada. Yonas, the concierge, mano bendradarbis, sako, kad sitos grindys kenkia moteru vaisingumui. Pirksiu batus su pagalvelem. Ruosiuosi gimdyti tris vaikus. Uz penketo metu taskas

Tesiant rasyma vien del rasymo, vel paminesiu Jona. Jis afrikietis. Turi lietuviskai varda. Paprastai jis man nepatinka (golden boy tipo keturiasdesimtmetis), bet kai nera veiklos, kaip siandien, visai nieko su juo pasikalbeti. Ponas J. mane patikino, jog esu perdaug "tyli ir rimta". Aha. As sitai jau esu girdejusi (is daugumos cia sutiktu zmoniu), bet svetimu gretose nematau reikalo buti kitokia. Ziuriu i save is salies ir stebiuosi, kaip stipriai mano ekstravert- issiverte i intravert-iskuma.

(kita diena. Rašau namie)

Jei atvirai, jaučiu palengvėjimą. Finansinis stabilumas žinant, kad tikrai turėsiu iš ko susimokėti nuomą ir dar liks traukinio bilietui į Braitoną, pamatyti jūrą, ar į Jorką - aplankyti draugę, ramina. Jau net leidžiu sau pradėti galvoti apie grįžimą į normalaus gyvenimo vėžias: darbas/poilsis/kuryba/linksmybės. Nuslūgus pirmųjų savaičių stresui viešbutyje, net imu įsivaizduoti, kaip ten užsiliksiu ilgėliau. Po pusmečio gal net algą pakels. O tai reiškia, kad net persikraustyti į ką nors erdvesnio galėsim. Tada piešiu ant sienos ir kviesiuos jus į svečius.

Šiam kartui tiek - einu ieškoti suknelės - keliauju į pasimatymą :)

*palengvėjimas

20 balandžio, 2011

Sėskis, neįskaityta

aš neišmokau anglų kalbos per 9 mėnesius.

p.s. Eligijus lanksto mano rūbus.

19 balandžio, 2011

Tobulus (iš popieriaus)

Pasirodo, aš žinojau teisingai. Apskritimas iš tikro yra begalybės ir tobulumo simbolis (budizme). Šventas.
Kai pamačiau pirmąjį Karen Margolis darbą, supratau, kokios noriu suknelės vestuvėm. Šypt. Šitokios temos ir spalvų:

Labanaktis,

16 balandžio, 2011

****** tą internetą

O ne. Dingo inerneto ryšys kartu su visu pasauliu iš mano akiračio. Visą dieną - pagalvojat?!

Ta proga stipriai įkvėpiau, išsikepiau karštą sumuštinį ir, sėdusi į turbo laiko mašiną, ryžausi grįžti į 2002-tuosius plius. Aš labai sentimentali. Bet koks atsigręžimas į praeitį praretina mano apsauginį kokoną, sunaudoja pakelį vienkartinių nosinių ir, išterliojęs paakius juodu tušu, palieka it sumuštą karį, pralaimėjusį kovą.

Peržiūrėjau senas foto. Sustojau ties kiekviena sugerti prisiminimams. Mano sesės užaugo... Nuotraukose dar ilgom kasom ir nepadažytom blakstienom. Mamos veidas, kaip ir šukuosenos, pasikeitė 15 kartų - vis dar mieliausias iš visų. Tėtis- vis toks pat - nesikeičiantis. Keksas su Spurga, Namai, mokyklos draugai, vėlyva paauglystė, mano plaukų ilgiai ir spalvos, vasaros, ilgesys, nerūpestingumas, idėjos, projektai, jie ir jos, kitos jos, kitas Jis... šypsenos, humoro jausmas, juokas, naivumas, naujos patirtys, pamokos, Pamokos, svajonės, muzika, šokiai, aš, vietos.

Galbūt po dar kelių metų lygiai taip pat ilgėsiuos šito laiko, bet kol kas, grojant Vanessai Carlton ir kitiems paauglystėms dievukams iš užmiršto playlisto, einu praustis veido grįžti į realybę - ryt neveikia metro, į darbą keliausiu 2 valandas. Labas rytas prasideda jau už keturių valandų. 

Labas rytas! 

mm.

11 balandžio, 2011

10 balandžio, 2011

Literatūra

Man patinka žodžiai - turbūt jau šitai jums pasakojau. Ir patinka, kaip jie atrodo. Dar mėgstu, kaip jie skamba arba tyli, o stilistiką (nepaisant tos gėdos po septyneto, gauto iš Šukio egzamino ketvirtam kurse) visiškai mielai išstudijuočiau įgyti antram bakalaurui. Taip, šią akimirką, 21:32 Londono laiku, aš norėčiau studijuoti lietuvių literatūrą. Senajame VU, kur kvepia bohemišku pelėsiu, o auditorijose, su nusilupinėjusiais gelsvais dažais nuo sienų, tvyro studentiškas idealizmas. Tada, tikriausiai, prisiversčiau iki galo perskaityti kadaise skaityti mestas knygas, nebebijočiau nei "Šimto metų vienetvės", nei  "Vargdienių" ir profilaktiškai dejuočiau, jog per savaitglį  reikia perskaityti 3000 puslapių.. Kaip saldžiai tai skamba mano galvoj, kad jūs įsivaizduotumėt... Noriu studijuoti ir vėl! Vėl pilnėti žiniomis, sunkėti žodžių konstukcijomis ir kaupiant sklandžių minčių arsenalą, jaustis išprusus. (Šiandien, į langą spiginant saulei, prisiminiau kaip lygiai prieš metus kankinausi lipdydama paskutiniuosius bakalaurinio sakinius. Parašiau niekalą - labai stengiausi).

Ar norėčiau būti rašytoja? Čia tas pat kas žurnalistika. Arba būni žurnalistu, arba ne. Arba rašai knygą, arba nerašai. Aš per daug nepastovi (šį gyvenimą). Kas paliktų gerą komentarą apie knygą, kurios pirmas skyrius prigrūstas simbolių, antras - salsvai romantiškas, trečias apskritai absurdiškas, o ketvirtas tiesiog nepabaigtas, nes berašnat imi nekęsti savo rašymo stiliaus/-ių. Tas pats vyksta su rašymu į B'UK (ar sakiau, kad rašeu* į žurnalą?) Vieną dieną įdomu, kitą - ne. Dar užaugsiu, matyt, arba ne, žinoma.

* žodis, kuris reiškia arba esamąjį laiką, arba būtajį kartinį - dar nesu tikra, ties kuriuo apsistoti.

Labanakt,

mm.

07 balandžio, 2011

Su saule

Dienos šyla, apatiška nuotaika, rodos, tirpsta ir aš jau gėriau frappuccino su ledukais. Naujasis  resepšionistės darbas intensyvus ir netgi patinka (ar turiu kitą pasirinkimą išskyrus skambutį į nemokamą Tiesą vėl simuliuoti žurnalistiką?). Šią akimirką mieliau karpyčiau konfeti rutuliukus iš spalvoto popieriaus, jei tik už tai kas nors duotų nemokamus namus ir saldainių. Arba, atsirėmusi į geltono namo sieną dainuočiau apie laiką už vaivorykštės. Arba arba...grįžčiau į septynioliktuosius savo metus tiesiog gyventi gerai. Už dyką.

Visą likusią (= netikusią) teksto dalį ištryniau. Verčiau eikim džiaugits saule :)
Šypsausi ir dalinuosi šiluma, kurios tiek daug sulaukiu iš jūsų. Ačiū.

mm

03 balandžio, 2011

Ūminis pozityvizmas

Šnopuoja į mano kelius įsikniaubęs, kartais nusišypsantis, kartais įtraukdamas seilę, tystančią iš saldų sapną gromuliuojančios burnelės. Visą save atiduoti jam norisi. Knarkteli. Mūkteli. Myliu tokį ir visokį kitokį.
Kepiau jam tortą dvidešimtketurių metų proga.


Šventė truko 14 minučių. Tada mes ėjom miegoti, nes ryt reikėjo į darbus. Ar galėsim dar pakartoti? Šiemet.